Žydrūnė Jankauskienė

 

Dažnai mokyklą baigiančius jaunuolius mokytojai į gyvenimą išlydi lyg paukščius – linkėdami laimingo skrydžio. Vienai šios mokyklos abiturienčių, šiuo metu gyvenančiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Sonatai Kazimieraitienei (buvusi Rudinskaitė) kilo idėja įprasminti iš šios mokyklos į gyvenimą „išskrendančiuosius“: dailininkė siūlo kiekvienam mokyklą paliekančiajam pagaminti molio paukštį, kuris puoš pastatą ilgus metus.

 

Didelio ir gražaus užmanymo pradžia

 

Pirmieji molio paukščiai V.Jurgučio mokykloje jau pagaminti: iš balto molio juos nulipdė šiemet mokyklą paliekantys vaikai. Baltasparnius mažučius paukštelius į skrydį aplink kolonas senajame mokyklos korpuse lydės jau gyvenimo matę, kur kas didesni ir tamsesni sparnuočiai.

„Tai — užmanymo, kuriam ugdymo įstaigos administracija pritarė ir palaiko, pradžia. Pirmieji didieji paukščiai – mano klasė. Mokyklą baigėme 1986 metais, tai yra lygiai prieš 30 metų. Praėjusį savaitgalį susitarėme susitikti ir nulipdyti po paukštį“, – pasakoja iš Amerikos trumpų atostogų grįžusi keramikė S.Kazimieraitienė.

 

Į susitikimą atėjo 25 iš 36

 

Į dailės klasės suolus susėdę esami ir buvę palangiškiai pasakojo nedidelius klasiokų susiėjimus surengiantys dažnai, bet visi buvę klasės draugai (įskaitant ir tuos, kurie mokyklą paliko baigę aštuonias ar dešimt klasių) kviečiami retokai – paskutinįkart visi taip triukšmingai buvo susirinkę bemaž prieš penkiolika metų.

„Mokėmės trisdešimt šeši vaikai, iš kurių buvo tik devyni berniukai – vien mergaitės. Dar vienas mūsų klasės išskirtinis bruožas – dauguma kartu žingsniavome nuo pat pirmosios klasės, — pasakojo 1986-ųjų laidos abiturientai. – Į šiųmetį susitikimą atvyko dvidešimt penki buvę klasiokai: vieni, kartu baigę vidurinę mokyklą, kiti – iš jos išėję keleriais metais anksčiau“.

 

Mokykloje pasijuto mokiniais

 

Lakstydami mokyklos koridoriais suaugę vyrai ir moterys elgėsi lyg vaikai: klegėjo, kažkas skubėjo prie klasės durų (buvo užrakintos – juk savaitgalis), kurioje mokėsi pirmųjų skaičių, kur sąsiuvinyje keverzojo pirmąsias raides, dėliojo sakinius.

„Pamenat, čia kažkur vykdavo ir diskotekos. Kelintame aukšte? Antrajame ar trečiajame? – lėkdami dvimetriais žingsniais laiptais į viršų kalbėjosi buvę berniukai.

„O mūsų mokytoja Diana Beržanskienė visai nepasikeitusi, — klegėjo prie mokyklos stendo su fotografijomis apie mokinių pasiekimus sustojusios buvusios mokinės. – Ko norėti, kai mokytoja pradėjo dirbti, jai buvo kiek per dvidešimt, o mums – aštuoniolika. Esame beveik vienmečiai“.

 

Neklaužados buvo visada

 

Iš tiesų po mokyklą pasklidusi ir šurmulį koridoriuose sukėlusi klasė buvo „Vakarinės Palangos“ žurnalistės su S.Kazimieraitiene idėjos apžiūrėti, kur skrajos lipdomi paukščiai, rezultatas.

„Mūsų klasė visada buvo pati nepažangiausia. Net auklėtoja mūsų atsisakė – neištvėrė. Kokie buvome, tokie ir likome: jeigu kur pasirodome, tuoj kyla šurmulys, vieni kitų negirdim, bet puikiai sutariame ir susitariame. Tokie jau mes – Beždžionės metais gimę palangiškiai“, — vesdama mokyklos koridoriais pristatė triukšmautojus mano palydovė. – Šiais, technologijų laikais, mūsų ryšys ne tik nenutrūko, o dar labiau sutvirtėjo ir yra nuolat palaikomas. Socialiniuose tinkluose susikūrėme savo klasės grupę, kur bendraujame, tariamės. Taip ir šį klasės susitikimą suorganizavome: atvyko net dvidešimt penki žmonės. Kelių, deja, nebėra tarp mūsų – vyksime jų aplankyti į miesto kapines“.

V.Jurgučio mokyklos klasėje paukščius lipdę buvę mokiniai sakėsi atvažiavę kas iš kur: daugiausiai klasės draugų gyvena Lietuvoje, Žemaitijos regione, bet yra ir nuvykusių į Kauną ar dar toliau. Trys klasiokai į šį klasės susiėjimą atskubėjo iš tolimų pasaulio kraštų: Sonata – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Andrius – iš Kanados, Artūras – iš Japonijos.

 

Ilgametė patirtis – gimtajam miestui

 

S.Kazimieraitienė sako, kad ji bei bendraklasiai yra tokio amžiaus, tokiame laikmetyje, kai jaučiasi turį daugiausiai laisvo laiko ir norisi jį išnaudoti kuo prasmingiau.

„Vaikus užauginome, anūkų dar nesulaukėme, esame dar kupini jėgų. Kadangi atsirado daugiau laiko, į galvą lenda įkyrios mintys – norom ar nenorom vis atsigręži atgal, galvoji, kaip įprasminti savo būtį, nes supranti, kad ateityje tokio laiko gali nebebūti (užgrius šeimyniniai rūpesčiai, ims silpnėti sveikata, sekti energija), — kalba Vilniaus dailės akademijoje dizainą studijavusi ir magistro laipsnį įgijusi dailininkė. – Amerikoje dirbu keramike, kuriu didelio formato pano. Ten labai populiari visuomeninių pastatų bendruomeninė puošyba. Esu parengusi per dvidešimt tokių projektų, kurių rezultatas – ilgametė viešųjų erdvių puošmena. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad tas keramikines mozaikas kuriu ne aš viena – jose sudėtos konkrečios bendruomenės mintys ir jausmai. Aš esu tik dailininkė, kuri visų žmonių bendrą darbą apipavidalina, įrėmina“.

 

Ir prasminga, ir gražu

 

Maždaug dešimtmetį keramikos mozaikas kurianti palangiškė sako kaip tik šiuo metu sumaniusi, kad į Amerikoje populiarią visuomeninę veiklą galėtų įtraukti ir savo pirmosios mokyklos bendruomenę, savo klasiokus. Jos idėjai dauguma klasės draugų pritarė, internetu palangiškiai pradėjo domėtis, kas ką galėtų nulipdyti, kaip tai turėtų atrodyti realybėje. Sonata sako, kad pats molio dekoracijų lipdymas visada užtrunka labai trumpai. O rezultatas…

„Jis lieka ilgiems dešimtmečiams. Tokia mozaika ne tik puošia statinį, o ir įamžina jo kūrėjus. Nors kiekvieno nario sukurta detalė didžiuliame pano yra tik maža dalelytė, bet kiekvienam ji yra labai svarbi, sava. Tokiu būdu „sava“ visiems laikams lieka ir visuomeninė erdvė, čia visada norisi grįžti, pakviesti artimus žmones, draugus ir parodyti tai, ką kūrei, prie ko prisilietei. Mokykla kaip tik yra tokia vieta, į kurią norisi grįžti“, — akcentuodama klasiokų susiėjimo svarbą kalbėjo S.Kazimieraitienė.

Šiais metais V.Jurgučio pagrindinę mokyklą palieka ketvirtokai, aštuntokai ir dešimtokai. Visi jie lipdo po paukštį, tik jų kūriniai papuoš skirtingas mokyklos erdves. Viešnia iš Amerikos glaudžiai bendrauja su ugdymo įstaigos dailės mokytoja, kuri tokiai idėjai taip pat pritaria ir žada ją tęsti, kai sumanytojos nebus greta. Tiesa, šiųmečiai paukščiai yra S.Kazimieraitienės ir jos klasės draugų dovana mokyklai, mat nulipdyti iš jų dovanoto savaime džiūstančio molio. Ateityje medžiagas mokykla įsigis savo lėšomis. Tad dailininkė siūlo ieškoti papildomų finansavimo šaltinių.

 

Pano papuoš ir mokyklos fasadą?

 

Amerikoje gyvenanti palangiškė neslepia — norėtų į gimtąjį miestą sugrįžti ilgesnių atostogų. Tačiau tik pramogauti moteris neketina – ji siekia, kad ateityje V.Jurgučio mokykla jos kūriniu pasipuoštų ne tik viduje, o ir išorėje.

„Naujajame korpuse, virš pagrindinių laiptų, yra didelė tuščia erdvė. Mokyklos vadovybei siūliau mintį čia kurti keramikos mozaiką. Tačiau paaiškėjo, kad pedagogai negali savarankiškai nuspręsti – reikalingas miesto ir kultūros paveldo departamento sutikimas. Tačiau sumanymo neatsisakėme, bandysime rasti naudingą išeitį ir tikiu, kad mums su mokyklos vadove pavyks, — pasakoja apie kūrybinius planus S.Kazimieraitienė. — Aš siūlau ne tik mozaiką, o ir iš jos gaunamą finansavimą. Visi tikriausiai puikiai atsimena akciją, kai kiekvienas Lietuvos pilietis galėjo pirkti plytą, kur buvo įrašoma jo ar šeimos pavardė. Panašų principą siūlau ir aš, tik čia kiekvienas norintis įsiamžinti mokyklos mozaikoje, turėtų ne tik nulipdyti detalę (arba užsakyti ją pas dailininką), bet ir už tai paaukoti šiai ugdymo įstaigai kažkiek lėšų“.

Jeigu projektinis užmanymas pavyktų, buvusi palangiškė į gimtinę atvyktų visai vasarai: kurtų ne tik mozaiką, o ir pasirūpintų vaikų vasaros užimtumu – rengtų jiems dienos stovyklas.

 

Pirmieji paukščiai jau nutūpė

 

Pirmąsias mokyklą papuošiančias dekoracijas lipdę buvę jos auklėtiniai pagamino skirtingus sparnuočius, o kai kas ir kitus gyvius. Vieni sukūrė paukščius išskleistais sparnais, kiti stovinčius, treti formavo skrajojančias žuvis.

„Kiekvienas mozaikos dalį kūrė pagal save, savo pomėgius ar įsitikinimus. Jolanta nulipdė paukštį, kuris pagal lietuvių senąsias tradicijas atitinka jos natūrą, kita klasiokė Eglė yra šokėja ir jai gražiausia pasirodė gervė, vyrukai į fantaziją pasinėrė dar labiau: įspūdingo stoto Jonas nulipino į save panašų grifą, o užkietėjęs sportinės žūklės entuziastas Olegas – žuvį su sparnais, — rodydama į 1986-ųjų laidos abiturientų sukurtus darbus pasakojo S.Kazimieraitienė. – Žinoma, tokių ant sienų „netupdysiu“. Prieš kuriant mozaiką dar teks nemažai paplušėti: kiekvieną darbą nuspalvinsiu, kad jis įgautų tam tikrą formą, atspalvį, o vėliau reikės viską sukomponuoti taip, kad mūsų paukščių būrį galėtų pildyti ateities kartos“.

 

Palangiškės pano – ir Lietuvoje

 

Mums kalbantis kažkas iš klasės draugių Sonatai patarė priminti ir Lietuvoje sukurtą kompoziciją. Ji puošia Vilniaus geležinkelio stotį.

„Prieš porą metų kūriau kartu su neįgaliais vaikais. Mūsų projekto tema buvo – „Kelionės — svajonės: vandeniu, žeme, oru“. Kadangi detales kūrusiųjų galimybės keliauti yra ribotos, šie pano, kabantys virš trijų pagrindinės salės nišų, įgavo dar stipresnį pojūtį ir prasmę. O patys vaikai, jų tėveliai bei mokytojai iki šiol sako, jog geležinkelio stotyje yra sudėtos neįgaliukų svajonės, viltys, rankų ir širdžių šiluma“.

Vilniaus geležinkelio stotį papuošusi mozaika sudėliota iš mažų namelių, gėlių, žuvų, debesėlių – darbelių, kuriuos lipdė daugiau nei 250 negalę turinčių vaikų.

 

Po V.Jurgučio pagrindinės mokyklos koridorius pasklidę buvę mokiniai trumpam

buvo „pamiršę“ savo amžių. „V.P.“ nuotr.

S.Kazimieraitienė šįkart kuria keramikos mozaiką ugdymo įstaigos viduje, bet

svajoja ateityje papuošti ir fasadą

Dailininkės klasės draugai pirmąsias dekoracijas lipdė vadovaudamiesi savo

pomėgiais

Lipdinius kiekvienas abiturientas gali komentuoti ilgai – į visus darbus įdėta

kažkas savito, nepakartojamo

Šiųmečiai V.Jurgučio pagrindinės mokyklos abiturientai (ketvirtokai,

aštuntokai, dešimtokai) gamina paukščius iš balto molio

Praėjusį savaitgalį šie sparnuočiai jau „nutūpė“ ant gimtosios

mokyklos sienų ir kolonų

Palangiškės kartu su neįgaliais vaikais įgyvendintas kūrinys puošia

Vilniaus geležinkelio stoties pastatą. S.Kazimieraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Šį darbą S.Kazimieraitienė per tris mėnesius sukūrė Ajovos valstijos apygardoje,

Socialinio skyriaus vestibiulyje. Autorė, kilusi iš Palangos, buvo atrinkta iš

700 konkurso dalyvių

Taip pat skaitykite: