Jaunius Žymantas
Bene daugiausiai apie gintaro istoriją Palangoje gali papasakoti archeologijos mokslų daktarė Sigita Bagužaitė -Talačkienė. Lietuvos dailės muziejaus rinkinio Palangos gintaro muziejuje kuratore-tyrinėtoja dirbanti moteris sako, kad iki šiol romėniškojo laikotarpio papročių socialiniu aspektu niekas nenagrinėjo. Kokia gintaro vertė baltams buvo iš tikrųjų, anot tyrinėtojos, geriausiai atskleidžia… kapinynai.
Juvelyrai pajūryje – nuo neatmenamų laikų
S. Bagužaitė-Talačkienė mokslinį darbą „Materialioji gintaro tradicija Vakarų Lietuvos kapinynuose su akmenų vainikais lyginamajame baltų kultūrų kontekste. Socialinis aspektas“ (vadovė dr. R. Banytė-Rowell) apsigynė praėjusiais metais (2015 m.). Pašnekovė sako, kad tyrinėjimų metu įsitikino – kiekviena kapavietė yra tarsi savotiškas kodas. Taip pat tapo aišku, kad jau 500-aisiais mūsų eros metais baltai gamino puikiausius juvelyrikos gaminius iš vario lydinio, į kurį buvo įlituojama sidabro plokštelė ir inkrustuojama gintaro „akutė“.
„Gintaras tarp Baltijos jūros pakrančių ir lagūninių ežerėlių gyvenviečių ėmė sklisti dar akmens amžiuje, o vėlesniais laikotarpiais „skirtingomis bangomis“ užvaldė įvairias senosios Europos kultūras. Bronzos laikotarpiu sustiprėję gintaro keliai, žemyniniai ir vandens maršrutai, kuriais būdavo gabenamas gintaras, šakojosi iš pagrindinių šio akmens gavybos centrų (Baltijos jūros pakrantės) įvairiomis kryptimis į Vidurio ir Rytų Europą, Aziją, Egiptą ir kitus kraštus, – pasakoja S. Bagužaitė-Talačkienė. – Gintaro keliai jungė skirtingas kultūras. Susižavėjimas šiais fosiliniais sakais skatino antikos pasaulio žingeidumą bei plėtė to meto mąstytojų pažinimo lygį gamtos ir geografijos srityse. Gintaras buvo svarbi ne tik antikinės juvelyrikos dalis, bet, kaip ir ankstesniais laikotarpiais, dirbiniai buvo naudojami svarbiems mitologijos simboliams perteikti. Rekomenduota gintarą nešioti prevenciniais ir gydimo tikslais“.
Gintaro vertė paaiškėjo pirmaisiais amžiais
Vakarų baltų gentį ar gentis – aisčius, kaip uolius gintaro rinkėjus, pirmasis aprašė Publijus Kornelijus Tacitas (I a.). Iki šiol mokslininkams sunku atsekti, kokioje teritorijoje pagal Baltijos jūrą gyvenę P. Tacito aprašytieji aisčiai, kurie „…apnaršo ir jūrą: vieninteliai iš visų seklumose renka gintarą, kurį jie patys vadina glesum. Kaip ir barbarai, nežino ir nesidomi, kokia jo prigimtis, kaip paaiškinti jo atsiradimą. Gintaras ilgai išgulėjo tarp jūros išmetamųjų daiktų, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam reikšmę. Patys jo visai nenaudoja, renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir stebėdamiesi ima užmokestį. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi gintare persišviečia įklimpę vabalai ar vabzdžiai, kurie, sakų skysčiui greit sustingus, taip ir pasiliko…“.
„Ir išties dabartinės Lietuvos pajūrio laidojimo paminklų archeologinė medžiaga atskleidžia, kad iki II a. ten gyvenusios bendruomenės gintaro praktiškai nenaudojo, t. y. neapdirbo. Gintaro nerandama kartu su metalo ir iš kitų medžiagų pagamintomis įkapėmis. Tačiau situacija ima kisti II a. antrojoje pusėje, kai visų Vakarų baltų kapinynų kapuose sparčiai gausėja gintaro dirbinių kiekiai. Kinta ir jų kokybė. Pokyčiams daro įtaką ir kintanti Europos situacija. II a. pabaigoje – III a. pradžioje, kai importas iš romėniškųjų Galijos ir Pareinės provincijų baltų žemėse pasiekė apogėjų, ėmė bruzdėti centrinėje Europoje gyvenusios Markomanų gentys. Romėnų karų su Markomanais metu (II a. pabaigoje) žemyninio Gintaro kelio reikšmė gerokai sumažėjo, kadangi dėl puldinėjančių genčių juo keliauti tapo nesaugu. Nuo III a. vis didesnę svarbą įgijo vandens prekybos keliai. Prekės imtos gabenti iš vakarinių Romos provincijų per tuometį Fectio (dabar Vechtenas Nyderlanduose) uostą. Prekyba gintaru nenutrūko ir viduramžiais, tačiau ji vyko daug mažesniais mastais nei anksčiau“, – savo moksliniame darbe rašo Palangos gintaro muziejaus darbuotoja dr. S. Bagužaitė-Talačkienė.
Gintaro figūrėlė – brangesnė už vergą
Aptikti Baltijos gintaro žaliavos lobiai liudija, kad iš Baltijos pakrančių į Romą ir jos kolonijas buvo gabenama daug gintaro. Lenkijoje, netoli Vroclavo, prie buvusio senojo prekybos kelio prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rasti trys dideli gintaro žaliavos sandėliai – iš viso 2750 kg. Prie Gdansko 1900 m. iškastas molinis puodas su 9 kg gintaro. Rytų Prūsijoje, prie Leižūnų, netoli Kuršių marių 1924 m. aptikta trys centneriai gintaro žaliavos.
Tai, kad Baltijos gintaras buvo labai mėgstamas, randama liudijimų ir antikos rašytojų veikaluose. Plinijus Vyresnysis (23–79 m.) rašė, kad nedidelė gintarinė figūrėlė kainuoja daugiau negu stiprus vergas. Baltas vaško spalvos gintaras Romoje nebuvo vertinamas – jis naudotas smilkalams. Tačiau skaidrusis gintaras – raudonos ir ypač aukso spalvos – romėnų buvo labai branginamas. O tokį buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse.
„Plinijus Vyresnysis savo veikale „Historia naturalis“ aprašė romėnų raitelio kelionę gintarui parsivežti. Jis pargabenęs tiek daug šio akmens, jog juo buvo susegioti tinklai, ištiesti plėšriesiems žvėrims atskirti nuo žiūrovų galerijos. Net ginklai bei mirusiųjų šermenys buvo puošti gintaru ir visa dienos apranga buvo iš šio lietuviškojo akmens, o sunkiausias gabalas svėrė 13 svarų (4,2 kg), – pasakoja S. Bagužaitė-Talačkienė. – Intensyvūs prekybos mainai, vykę tarp Vakarų baltų ir antikinio pasaulio, turėjo įtakos ne tik įvairiems importiniams dirbiniams paplisti, bet ir kultūrinėms idėjoms skleisti, kurios akivaizdžiai darė įtaką materialinei baltų kultūrai. Jau 40–80 m. dabartinės Lietuvos pajūrio teritoriją pasiekę pirmieji importiniai papuošalai buvo iš Panonijos provincijų atkeliavusios sparninės ir profiliuotos segės. Į baltų kraštus atkeliaudavo masinės produkcijos gaminiai: stiklo ir emalės karoliai, romėniškos monetos. Tad prekyba gintaru vyko ne tik Romos provincijose, bet ir baltų žemėse. Baltiškuose laidojimo paminkluose bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu gintaro dirbinių randama vos vienas kitas arba nerandama visai. Gintaro, kaip įkapių dėjimo tradicijoje, reikšmingas lūžis įvyko II a. viduryje. Kapuose ima gausėti gintaro karolių, atsiranda rečiau randamų kabučių ir gintarinių verpstukų-smagračių. Tradicija mirusiuosius laidoti su gintaro dirbiniais išliko iki pat geležies amžiaus pabaigos (XII/XIII a.).“
Iškalbingi kapinynų radiniai
Gintaro karoliai, pasak žinovės, kapavietėse randami jau nuo II a. vidurio, ir jie sudaro didžiausią gintaro dirbinių dalį (dažniausiai aptinkami dvigubai nupjauti, kūgio formos gintaro gabalai).
„Jie buvo veriami į apvaras su atvežtiniais spalvotais stiklo karoliais, žalvariniais, sidabriniais kabučiais, žalvarinėmis įvijomis, o pritaisyti prie smeigtukų bei segių, puošdavo moterų ir vyrų rūbus. Karolių apvarėlės buvo kabinamos ir prie moterų galvos papuošalų. Ilgieji karolių vėriniai dėti į prabangias kapavietes. Gintaro karolių randama bendruomenių elitui priskiriamuose raitelių kapuose. Kuršių kapuose nuo VII–XII a. išryškėjo gintaro amuletinė reikšmė – sumažėjo gintaro karolių ant kaklo apvarų, pavienius gintaro akmenis pradėjo nešioti ir moterys, ir vyrai. Neretai jais būdavo puošiami ir kartu laidotų žirgų karčiai, – dalijasi tyrimų medžiagos atradimais pašnekovė. – Pajūrio kapinynuose randama ir įvairių formų gintaro kabučių. Jų paskirtis buvo labiau simbolinė, apsauginė nei puošybos. Ypač išraiškingi vabalėlius primenantys gintaro kabučiai, kurie rasti vos keliuose kapuose. Ko gero, daugialypę simbolinę reikšmę turėjo tik kuršių vyrų kapuose randami gintariniai kabučiai – šukutės. Papuošalai būdavo dedami kariams ant krūtinės, nešiojamos juosmens srityje, puošdavo kalavijų rankenas ar makščių aptaisus.“
S. Bagužaitė-Talačkienė atskleidžia, kad vėlyvajame romėniškame laikotarpyje verpstukai randami itin retai ir tik moterų kapavietėse. Dar vėliau kapuose jų daugėja (Lamatos ir Kuršių kapinynų moterų kapuose), o tradicija į kapus dėti gintaro verpstukus išnyko maždaug XI a. pabaigoje. Tyrinėtojų nuomone, tokie verpstukai daugiau sietini su simboline reikšme nei su praktiniu naudojimu, nors senųjų amatų rekonstrukcijos metu įrodyta, kad gintariniai smagračiai tinka verpti. Gintariniai verpstukai žymi juos turėjusių moterų išskirtinumą bendruomenėse bei tam tikrą socialinę padėtį. Verpimo įrankius, darytus iš šio lietuviškojo akmens, tyrėjai sieja su verpimo proceso mitologinėmis būtybėmis. Panašumų randama ir Germaniškoje bei Skandinaviškoje kultūrose, kur verpimo procesas taip pat buvo mitologizuojamas, siejamas su magiškais veiksmais.
Specifines tikėjimo išraiškas atspindi archeologinėje literatūroje minimos kuršiškos gintaro plokštelės (VII–IX a.), kurios randamos išskirtinai tik moterų kapuose. Tokios plokštelės neturėdavo jokios kabinti skirtos skylutės. Jos būdavo užkišamos už apgalvio, nuometo, kepurėlės arba įsukamos į plaukus, kuriuos dar prismeigdavo smeigtuku.
Prie unikalių kuršių gintarinių dirbinių priskiriamos ir iš gintaro padarytos miniatiūrinės simbolinės juostų vijimo plokštelės bei samtelis (VII a. pab.–VIII a. prad. rastas Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyne Kretingos r.). Gintarinių juostų vijimo įrankių rasta tik moterų kuršių keliuose kapuose (Palangos, Lazdininkų kapinynai) VII a. pab.–IX a. Tai, kaip ir gintaro verpstukai, simboliniai mitologizuotų verpimo ir audimo procesų išraiškos atspindžiai.
(Bus daugiau)
Karolius galima pasigaminti patiems
Gintaras yra gan minkšta, nesunkiai apdirbama medžiaga, tad kaip ir mūsų protėviai, taip ir kiekvienas iš mūsų gali nesunkiai, naudodamasis buities įrankiais, pasigaminti gintaro karolius.
Karoliai, remiantis senosiomis technologijomis, gali būti gaminami dviem būdais: gintaras drožiamas, šlifuojamas ir poliruojamas arba tekinamas ir poliruojamas.
Karoliukams gaminti tinkamiausi tie žaliavos gabalėliai, kurie jau savo forma artimi būsimam gaminiui, pavyzdžiui, morfologinės gintaro išgaubtos plokštelės. Tuomet lieka tik padrožti ar pašlifuoti atsikišusias dalis, kad forma būtų artima simetrijai.
Norimą žaliavos gabalėlį nuo didesnio gintaro gabalo galima ir atsipjauti: naudojamas gerai suverptas siūlas. Pjauti galima su įrankiu, kuriame ištemptas lininis, kanapinis ar vilnonis siūlai.
Su peiliu apipjaunami, apskaldomi kraštai, kad žaliavai būtų suteikta ratuko forma. Tuomet kraštai nušlifuojami su smiltainio akmeniu. Toliau apvalinant kampus smiltainiu ar geležiniu peiliuku, galima išgauti minimalų dekorą – dvigubo nupjauto kūgio formą.
Pagaminus gintaro karolius ir suteikus jiems norimą formą, toliau šlifuojami su švelnesniu akmeniu, pavyzdžiui, žėručiu.
Skylutę galima padaryti smailiu peilio galu ar tiesiog rankomis sukioti metalinį, plokščią, smailėjantį, pagaląstais šonais strypelį. Tai kruopštumo reikalaujantis apdirbimo momentas, nes tik stipriau spustelėjus, gintaras skyla pusiau.
Paskutinis gintaro karolių apdirbimo etapas – poliravimas. Tai galima atlikti su vilna ar tam paruošta oda, kuri gintaro paviršiui suteikia blizgesio. Poliravimui tinka net džiovinta plekšnės oda arba plačiai paplitęs augalas – dirvinis asiūklis, kurio sudėtyje yra smulkių silicio kristalų.
Gaminant gintaro karolius tekinimo būdu, vis tiek neapsieinama be pirminio ruošinio, kuris padaromas rankomis. Karolių ruošinys užmaunamas ant konusinės ašies tekinimo staklėse, sukiojamas naudojantis temple (lanku) ir aštriu peiliu, stiklo šuke ar titnago skelte, atsargiai aptekinamas, vis pagerinant jo simetriją.
Pagaminti iš skaidraus gintaro, dvigubo nupjauto kūgio formos karoliukai saulės šviesoje puikiai atspindi krintančios šviesos spindulius ir tarsi uždaro juos savyje. Toks vėrinys žėri.
Gintaro karoliai iš pajūrio kapinynų. II-XIII a. Palangos gintaro muziejaus
eksponatai
Kalbėdama apie senųjų palangiškių aptinkamus papuošalus, tyrinėtoja pastebi,
kad mūsų protėvių gebėjimai iki šiol buvo nepelnytai nuvertinami