Jaunius Žymantas

 

Prieš dvidešimt trejus metus palangiškiai atsisveikino su lituaniste bei kraštotyrininke Emilija Adikliene. Palangos krašto muziejus iki šiol mini, kad būtent ši moteris buvo „pagrindinis variklis“ renkant kraštui ir muziejui svarbius eksponatus. Šiuo darbu palangiškė užsiėmė po to, kai baigė savo kaip mokytojos karjerą. Bet būtent kraštotyros veikla moterį ir įamžino.

Į Palangą atitekėjo

Daugelyje šaltinių E.Adiklienė yra pristatoma kaip pedagogė (lituanistė) bei kraštotyrininkė. Ir nors ji buvo gimusi Panevėžio rajone (Šeduvoje), gali vadintis tikra palangiške, nes čia įsikūrė nuo 1932 m., gyveno, dirbo ir ilsisi Palangos miesto kapinėse.

E.Adiklienė (Jakševičiūtė) gimė Panevėžio apskrities Šeduvos valsčiaus Sidabravo bažnytkaimyje, žemdirbio šeimoje. Mokėsi Aukštelkių kaimo pradinėje mokykloje, 1924 m. baigė Šiaulių gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. Baigusi universitetą, dirbo Linkuvoje, Kretingoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1932 m. E.Jakševičiūtė ištekėjo ir persikėlė gyventi į Palangą.

Nuo 1932 m. E. Adiklienė dirbo pedagoginį darbą Palangoje, mokė moksleivius lietuvių kalbos ir literatūros ir labai mylėjo savo auklėjamųjų klasių vaikus. 1935 m. jos iniciatyva įkurtas literatų būrelis, kurio nariai ruošė vaidinimus ir literatūrinius vakarus. 1937–1940 m. su pertraukomis literatų būrelis leido moksleivių laikraštėlį „Birutės tėviškė“. Šiame būrelyje literatūrinę veiklą pradėjo I. Pikturna, P. Pukys ir kt. 1946–1951 m. E. Adiklienė buvo Palangos vidurinės mokyklos direktorė. Neįtikusi valdžiai, iš mokyklos buvo pašalinta. Septynerius metus ji važinėjo dirbti į Bruzdeilynų kaimo septynmetę, vėliau vėl įsidarbino Palangoje, kurį laiką dirbo Palangos darbo jaunimo vakarinės mokyklos direktore. Savo mokinius ji išmokė ne tik pamilti literatūrą, lietuvių kalbą, diskutuoti, sklandžiai dėstyti mintis rašomuosiuose darbuose, bet įdiegė gerumą, garbės supratimą, meilę žmonėms, išmokė neramiais pokario metais elgtis sąžiningai ir patriotiškai, padėti ar bent paguosti šalia esantį.

Mirus vyrui Aleksandrui, E.Adiklienė viena užaugino keturis vaikus: Algimantą, Giedrę, Birutę, Aušrą.

Aktyvi visuomenininkė

1967 m. išėjusi į pensiją, dirbo kraštotyrinį darbą: įkūrė kraštotyros draugiją ir ilgus metus jai vadovavo, rūpinosi Palangos etnografinio muziejaus įkūrimu, rinko ir kaupė eksponatus, suorganizavo etnografinį ansamblį „Ant marių kranto Palangos miestely“. Rašė ir publikavo straipsnius apie Palangą, organizavo mokslinę kraštotyrinę ekspediciją „Palangos miesto senosios sodybos ir jų gyventojai iki 1940“ ir parengė pagal surinktą medžiagą išsamią kurorto gatvių istoriją. Buvo aktyvi visuomenininkė, organizavo įvairius kultūrinius renginius, palangiškių ekskursijas po įžymiąsias Lietuvos vietoves ir Palangos krašto apylinkes.

Palangos krašto muziejaus istorijoje rašoma, kad „nuo 1967 m., patvirtinus kultūros apsaugos įstatymą ir visoje šalyje suaktyvėjus kraštotyrinei veiklai, Palangoje aktyviai pradėjo veikti Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, kurios pirmininke tapo į pensiją išėjusi lietuvių kalbos mokytoja E.Adiklienė. Ji su bendraminčiais kraštotyrininkais rengdavo įvairius susibūrimus, kuriuose buvo pasakojami reikšmingiausi su Palanga susiję įvykiai ir pristatomos ryškiausios asmenybės, prisidėjusios prie Palangos miestelio puoselėjimo. Vienas iš pačių svarbiausių ir ilgiausiai trukusių kraštotyros draugijos darbų buvo eksponatų būsimam muziejui rinkimas“.

Reikšmingi pensininkės darbai

Kad E.Adiklienė itin reikšminga veikla užsiėmė išėjusi į pensiją, rašoma ir Palangos miesto viešosios bibliotekos kraštotyros skyriuje. Čia neslepiama, kad septintą dešimtį pradėjusi palangiškė pasižymėjo aktyvumu ir organizaciniais sugebėjimais. „Vadovaudama Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Palangos skyriaus kraštotyrininkams, miesto įstaigose, mokyklose įkūrė sėkmingai dirbusius Kraštotyros draugijos skyrius. Buvusi pedagogė suformavo kraštotyros darbo mieste tradiciją, – rašoma bibliotekos interneto svetainėje. – Palangoje ji buvo ryški asmenybė, atsidavusi kraštotyros darbui – rašė straipsnius apie Palangos istoriją, sudarė Palangos saugotinų kultūros paminklų sąrašą. E. Adiklienė organizavo kraštotyros ekspedicijas po senąją Palangą ir jos apylinkes: „Pajūrio etnografiniai objektai“ (1977), „Palangos senosios sodybos ir jų gyventojai“ (1978–1984), pati šiose ekspedicijose aktyviai dalyvavo. Jai padėjo miesto kraštotyrininkai, muziejininkai. Aprašytas Palangos pajūris iki Latvijos sienos, 1978–1982 m. išvaikščiotas ir užfiksuotas Palangos senamiestis ir centras iki Rąžės upelio. 1983–1984 m. aprašytos miesto gatvės nuo Rąžės kairio kranto iki buvusios Vokietijos sienos. 1985–1990 m. kraštotyrininkė aprašė Kontininkų kaimą, nuo 1990 m. pradėjo tyrinėti Vanagupės ir Užkanavės kaimus, kol ėmė silpnėti sveikata. E. Adiklienė parengė kraštotyros darbų apie Palangos gatvių istorijas, senuosius palangiškius“. Per dvylika metų parašytos dvidešimt keturių miesto gatvių istorijos (surinktos žinios apie namus, gyventojus, verslus, papročius, tradicijas, mitybą). Tai – reikšmingiausi kraštotyrininkės darbai, kuriuose užfiksuotas miestelio vystymasis nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios iki šių dienų. Tais darbais ir šiandien naudojasi studentai, istorikai.

Kilo mintis steigti muziejų

Prieš penkerius metus „Vakarinė Palanga“ publikavo etnografės Zitos Baniulaitytės rašinį, kuriame autorė dalijosi bibliotekoje aptiktais radiniais – dėže su kraštotyrininkės E.Adiklienės rankraščiais. Ypač sudominęs Palangos kraštotyrininkų pensininkų protokolų sąsiuvinis.

„1969 m. vasarį organizuojama kultūros savaitė. Kraštotyrininkų pensininkų būrelis parengia parodą vidurinės mokyklos klasėje. Gauta keliolika eksponatų. Paroda labai padrąsino kraštotyrininkus. Aptarime E.Adiklienė iškėlė mintį, kad reikia įsteigti Palangoje etnografinį-istorinį muziejų. Pirmasis eksponatas dovanotas Prano Jurgučio 1969 m. gegužės 31 d.“, – rašė Z.Baniulaitytė.

Tais pačiais metais miesto valdžia nusprendė „rūpintis etnografinio muziejaus įsteigimu mieste“. Palangos kraštotyrininkams, kaip rašo E.Adiklienė, „džiaugsmui nebuvo galo“. Po kelių mėnesių aktyvūs palangiškiai pradėjo oficialų eksponatų rinkimą bei propagandą. Trijose išvykose į Joskaudų kaimą ir vienoje pas žvejus nuo Vanagupės iki Šventosios buvo surinkti 197 eksponatai. Jie sukrauti E.Adiklienės bute Birutės al. 23 name. Vėliau jiems laikyti Vykdomasis komitetas paskyrė keletą gyvenamojo namo rūsių, tačiau miesto valdžia taip ir nesugebėjo įkurti muziejaus. Jūratės g. 66 ir Janonio g. 43 namų rūsiuose buvo sandėliuojami didesni daiktai: lova, spinta, kalvaratai, skrynios, avilys, buities daiktai, o vertingesni eksponatai saugomi pas E.Adiklienę namuose. 1970 m. mokytoja pradėjo rašyti gatvių istorijas ir vaikščiodama po Palangą surinko dar 193 eksponatus. Laikui bėgant prisirinko dar apie 500 eksponatų ir E.Adiklienė jau nebeįstengė jų nė suregistruoti. 1972 m. kino teatro „Eglė“ salėje (dabar „Ramybės“ klubas) surengtoje parodoje E.Adiklienė sakė: „Mes neturime patalpų eksponatams laikyti, dirbame pogrindyje. Prašome Vykdomąjį komitetą iškelti mus iš pogrindžio ir suteikti sąlygas, duoti patalpas, kad galėtume įkurti Palangos muziejų“. Žmonės tam prašymui pritarė ilgais plojimais. Tais metais Kretingos kraštotyros muziejus palangiškiams pasiūlė pagalbą – Palangoje steigti jų muziejaus filialą.

Ne tas muziejus

Palangos krašto muziejui patalpų vis neatsirado, o 1980 m. mokytojos sveikata stipriai šlubavo. E.Adiklienė sugalvojo, kad reikia kreiptis pagalbos į tuometinį Valstybinį istorijos-etnografijos muziejų, prašyti, kad jie perimtų eksponatus ir įsteigtų Palangoje savo filialą. 1981 m. lapkričio mėnesį miesto valdžia pritarė šiam siūlymui ir įrengė Palangos kurorto istorijos muziejų negyvenamame name (Jūros t. 9). Vilniaus muziejaus darbuotojai eksponatus surinko iš visų rūsių, Gintaro muziejaus ir E.Adiklienės buto. Tąsyk perimta 251 istorinis, 289 etnografiniai, 1015 numizmatikos vienetų, 44 žetonai ir 377 medaliai. 1983 m. Kraštotyrininkų pensininkų susirinkime E.Adiklienė ataskaitoje pabrėžė 1982 m. reikšmingiausią pasiekimą – Istorijos-etnografijos muziejus perėmė 2044 palangiškių surinktų eksponatų ir įkūrė savo filialą Palangoje. Tačiau po kelerių metų paaiškėjo, kad džiugesys neteko vertės. E.Adiklienės darbo „Muziejaus kūrimas (1966-1989 m.)“ paskutiniuose puslapiuose įrašyta: „1989 m. birželio 7 d. atidaromas ne Palangos miesto etnografijos-istorijos muziejus, bet Jono Šliūpo asmeninis biografinis muziejus. Liūdna ir sunku pasidarė. 20 metų triūsas nuėjo pro šalį“.

E. Adiklienė mirė 1993 m. lapkričio 11 d., palaidota Palangos kapinėse.

 

Domėjosi ir kita veikla

E. Adiklienės bendražygių, menančių jos veiklą, duomenimis, mokytoja ir kraštotyrinikė labai mėgo meno saviveiklą.

Iš senųjų palangiškių ji surinko daug medžiagos apie pajūrio vėjus, žvejų papročius, tautosaką ir įkūrė etnografinį ansamblį „Ant marių krašto Palangos miestely“.

Palangiškė ne tik rašė scenarijus, bet ir pati vaidino, kitus mokė legendų, mįslių.

Taip pat E.Adiklienė rašė publikacijas spaudoje apie Palangos istoriją, kraštotyrą, palangiškius, kurortą.

Liko surinkta nepublikuota medžiaga apie žymesnius miestelio žmones, atsiminimai „Muziejaus kūrimas (1966-1989)“.

Jos kraštotyrinio palikimo dalį sudaro parengti metraščiai ir albumai.

Rengiant publikaciją panaudota laikraščio „Vakarinė Palanga“, Palangos miesto viešosios bibliotekos, Palangos krašto muziejaus internetinių svetainių medžiaga.

1929-1932 m. E.Adiklienė (Jakševičiūtė) dirbo

Linkuvos gimnazijoje. E.Stanevičienės nuotr.

Palangos krašto muziejaus idėjos propaguotoja ilsisi miesto senosiose

kapinėse. Virtualaus turo nutor.

Taip pat skaitykite: