Be būsto, darbo ir pajamų likusią jauną moterį stiprina ir palaiko tik jos atžalos, kartas nuo karto padeda socialiniai darbuotojai. Gal galime pagelbėti ir mes?
Žydrūnė Jankauskienė
Palangos miesto socialinių paslaugų centre laikinai apsistojusi palangiškė viliasi, kad jos gyvenimas greit susitvarkys. Kad ji su vaikais neteks gyvenamojo būsto, nelaimėje atsidūrusioji sako niekuomet negalvojusi. „Esu jauna, turiu rankas ir kojas. Visada galvojau ir dabar sakau, kad yra kur kas blogiau už mane gyvenančių“, – tikėdama, kad jos nesėkmės – laikinos ir greit išsprendžiamos, kalba Monika J. (vardas ir pavardė – pakeisti, redakcijai – žinomi).
Panašu, kad Monikos gyvenimas niekada nelepino. Įvairių negandų užgrūdintai moteriai dar tik vos 36-eri, ji turi pilnametę dukrą ir netrukus pilnametystės sulauksiantį sūnų. Maždaug prieš porą savaičių šeima buvo priversta atsikraustyti į Palangos socialinių paslaugų centro patalpas. Nepagalvokit, kad Monika – svaigalais piktnaudžiaujanti ir gyvenimo nuokalnėje atsidūrusi laikraščio herojė. Ne. „Buto, kurį nuomojomės, šeimininkai pranešė, jog būstą parduoda. Likome skoloje už mokesčius, nuomą, bet išsikraustyti buvo būtina“, – pasakoja Monika.
Toks atvejis šiai šeimai – nebe pirmas. Galbūt todėl ir mama, ir vaikai gyvena nuolatiniame strese. O atžalos greičiausiai dvigubai išgyvena, nes nerimauja ir patys, ir dar jiems rūpi, ką jaučia, kaip stresinę situaciją ištvers mylimiausias jų žmogus – mama.
Dešra, saldumynai – vaikų svajonė
Tądien, kai lankiausi Monikos dabartiniame būste, moteris troškino raugintus kopūstus ir rengėsi dar didesniam darbui – buvo susiruošusi virti cepelinus. „Esu dirbusi ne vieno restorano virtuvėje, valgį gaminti moku. Visada sukuosi, kaip išmanau. Vaikai man nieko nesako, bet atsigirstu, kad jiems atsibodo vienodas maistas, — vis pamaišydamas viralą, pasakoja palangiškė. – Jau nė nebežinau, kada mano vaikai buvo, tarkim, kokios dešros ragavę. Neturiu pinigų tokiems dalykams. Mano mama gyvena kaime – duoda burokėlių, o aš juos užkonservuoju žiemai. Dar turim bulvių, gaunam kruopų. Tad belieka nusipirkti kaulų sriubai ir pieno viralui pabalinti. Kai gaunu pigiau mėsos, koldūnų pilną šaldiklį prigaminu, o padažus tokius skanius gaminu, kad galima apsivalgyti“.
Tačiau Monikos atžaloms, akivaizdu, vienodas mamos gaminamas maistas pabosta ir jie pasiskundžia, jog valgo vien tik virtas arba keptas bulves. Bet tai, anot pašnekovės, nieku gyvu nėra tiesa – ji iš paskutiniųjų stengiasi, kad maistas būtų kuo įvairesnis ir sotesnis. Tai ne kartą yra konstatavę ir namų tikrintojai, kurie į Monikos namus pradėjo ateiti po jos bandymo nusižudyti (į socialinės rizikos šeimų sąrašą ši šeima niekada nebuvo įtraukta). O dabar, kai Monika su vaikais apsigyveno Socialinių paslaugų centre, šeimos šaldytuvas yra pilnas neregėtų skanėstų (tortų, jogurtų, paštetų), kurie kaip besibaigiančios garantijos produktai yra dalijami miesto nepasiturinčioms šeimoms.
Dvi – stebuklingos savaitės
Dabartinis trijų asmenų šeimos būstas – vienas kambarys. Jame telpa visas trijulės turtas. Kambaryje stovi dvi viengulės ir viena dviaukštė (vaikiška) lovos. Vaikai, nepaisant jų amžiaus, miega mažiesiems skirtose vietose, o mama – į vieną sustumtose lovose. Sykį, pasakoja, nuo kušetės nakčia nukritusi, tad prašė centro vadovybės leidimo lovas susistumti. Įstaiga savo laikiniems gyventojams parūpina viską, ko gali prireikti: kambaryje yra ir atskiras tualetas, ir viryklė, šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, televizorius.
„Iš pradžių jaučiausi labai nejaukiai, neįsivaizdavau, kad man gali tekti prašyti kažkieno pagalbos. O dabar pradedu su ta mintimi susigyventi. Socialinės darbuotojos man labai padeda, skatina ieškoti pagalbos, stiprina tikėjimą savimi. Net nuostabu, kad ir mano vaikai per šias dvi savaites čia adaptavosi, pradėjo vakarais juokauti, — dalijasi gyvenimo Socialinių paslaugų centre patirtimi Monika – Nežinau, ar jiems čia patinka gyventi, ar jie jaučia, kad čia persikėlus pagerėjo mano savijauta“.
Palūžo, bet išgelbėjo dukra
Vaikai, kaip gyvenimo ramstis, o gal ir gelbėtojai ar angelai sargai, Monikai – nebe naujiena. Kartą dukra mamą išplėšė mirčiai iš nagų tiesiogine to žodžio prasme. Nepakėlusi gyvenimo negandų moteris, kai jai tebuvo vos 28-eri, buvo nusprendusi pasitraukti iš gyvenimo. „Taip susiklostė, kad nebemačiau gyvenimo prasmės. Mane skaudžiai išdavė mylimas žmogus. Gyvenome su juo penkerius metus, o jis taip ir nesugebėjo pamilti mano vaikų, nenorėjo, kad turėtume bendrą atžalą. Paliko, kai sužinojo, kad laukiuosi. Teko nepageidaujamo vaiko atsikratyti. Nebeištvėriau, paguldžiau vaikus, išgėriau daug vaistų ir būdama tikra, kad nebeatsibusiu, nuėjau miegoti“, — su nerimu kraupiais atsiminimais dalijasi palangiškė.
Atsibudo Monika po trijų parų ligoninėje. Tik tada sužinojo, kad ją išgelbėjo dukra. Vaikas naktį ėjo į tualetą ir atsitiktinai pamatė konvulsijų tampomą mamą, iškvietė greitąją. „Negaliu nusakyti to jausmo, kurį jaučiau atsibudusi. Man buvo taip siaubingai gėda. Gėda prieš vaikus, prieš artimuosius, prieš draugus, prieš pačią save. Gana ilgą laiką kaltinau save, kad pasielgiau taip neapgalvotai, kad prieš žengdama šį žingsnį nepagalvojau apie savo vaikus“, – sako Monika ir atsimena tąsyk galvojusi, jog juos užaugins jos tėvai.
Susituokė septyniolikos
Mano pašnekovė Palangoje gyvena nuo 2003 metų. Iki tol ji gyveno gretimame Kretingos rajone. Užaugo trijų vaikų šeimoje, kartu su ketveriais metais vyresne seserimi, o mažasis brolis atsirado gerokai vėliau (jis yra vienmetis su Monikos sūnumi – aut.past.). Dabar abu Monikos tėvai ir brolis – neįgalūs, o tėvas, kol jaunas buvo, pasakoja Monika, mėgo smurtauti. Nenuostabu, kad paauglei labiausiai knietėjo iš tėvų namų kuo greičiau ištrūkti. Ištrūko, nors ir nelabai sėkmingai. „Niekada nemylėjau savo vyro, su juo susituokėme „iš reikalo“. Atsimenu, kai pasakiau tėčiui, kad laukiuosi, o man tąsyk buvo vos septyniolika, jis į darbą paleido kumščius. Nusprendžiau, kad bus kur kas geriau, jeigu apsigyvensiu su šešeriais metais vyresniu vyru jo tėvų namuose, — leidžiasi į jaunystės atsiminimus Monika. – Šeimyninis gyvenimas buvo keistas. Sutuoktinis nesmurtavo, bet buvo labai pavydus: neleisdavo su niekuo kalbėtis, susitikti. Net jeigu atvažiuodavo svečiai, aš turėjau būti kitame kambaryje, o į parduotuvę turėjau eiti taip, kad nieko nesutikčiau, su niekuo nebendraučiau“.
Po kelerių metų, vedina dviem vaikais, Monika įsiprašė į sesers namus, su vyru oficialiai išsiskyrė. Tačiau giminaičių artumas greitai baigėsi ir Monika grįžo pas sutuoktinį su sąlyga, jog gyvens atskirai įrengtame kambaryje. Santarvė truko neilgai: vyras neištvėrė arti esančios moters šaltumo ir ją išprievartavo. Tai buvo paskutinis Monikos kantrybės lašas, lėmęs jos darbo paieškas Palangoje.
Gyvenimas – ne rožėmis klotas
Iš pradžių moteris kurorte apsigyveno viena: penkiametę dukrą ir trijų su puse sūnų paliko laikinai pagloboti tėvų namuose. Pirmoji jos profesija buvo padavėja, ji įsidarbino gelbėjimo stoties kavinėje, o po dviejų savaičių buvo perkelta į „Laukinių Vakarų salūną“, „Palangos vėtrą“… Maždaug po dviejų mėnesių darbo Monika jautėsi jau tvirtai stovinti ant kojų ir parsivežė vaikus – ėmė leisti juos į lopšelį-darželį. „Man buvo gal 26-eri, kai pajutau, kad nebegaliu dirbti šio darbo – ėmė drebėti rankos. Kreipiausi į gydytojus – iki šiol neaiški to priežastis. Sako, jog tai – vaikystės trauma. Ir kuo toliau, tuo labiau tas drebulys progresuoja. Todėl šiuo metu nebegaliu dirbti ir virtuvėje, nors įgijau šią specialybę Klaipėdos darbo rinkos mokymo centre, dirbau įvairiuose restoranuose“, – rodydama į peiliu perkirstą rankos pirštą pasakoja negandų kamuojama palangiškė.
Nesisekė moteriai ir su širdies draugais: po pirmųjų dviejų bandymų trečiojo draugo taip lengvai neįsileido ir su juo po vienu stogu gyventi neskubėjo. Tačiau, kodėl ji kentė jo girtavimą ir muštynes, Monika iki šiol negali paaiškinti. „Mūsų namai buvo vienas priešais kitą. Jis matydavo, kai vaikai išeina į mokyklą. O mano atžalos dažnai palikdavo duris neužrakintas, tad atsibudusi prieš akis išvysdavau smurtautojo veidą. Visada norėjau tikėti, kad jis pasikeis, kad liausis gerti bei muštis, o mane mušdavo tik į galvą, — rodydama traumuotus skruostikaulius, kalba Monika. – Nebeapsikenčiau: ėmiau prašyti policijos pagalbos. Taip juo ir atsikračiau – smurtautojui buvo uždrausta artintis prie mano namų, iškeltos dvi baudžiamosios bylos“.
Vienišai mamai – sunku
Dabar jau pusantrų metų Monika gyvena viena ir jokio draugo nei į namus, nei į širdį nebeįsileidžia. „Apmaudu, kad mūsų valstybėje toks požiūris į vienišas mamas. Gaunant minimalų atlyginimą ir nuomojantis butą, išeina, jog pinigų nei maistui, nei drabužiams nebelieka. Man dažnai pataria, susirasti draugą, kurio lėšos ir būtų skirtos išgyventi. Bet aš nesutinku, kad moteris turi specialiai ieškoti bet kokio vyro, parsiduoti idant išgyventų, – filosofiškai į gyvenimą žvelgia pašnekovė. – Esu ne iš tų žmonių, kurie naudotųsi kitų gerumu, dosnumu – už viską gyvenime mėgstu atsiskaityti. Visa laimė, kad kažkada susilaikiau ir nepasiėmiau jokios paskolos. Tad šiai dienai mano skolos sudaro apie penkis šimtus eurų. Išgyvenu, kad įklimpau į tokias skolas, o aplinkiniai man sako, kad tai – nedaug“.
Monika per praėjusią vasarą sako dirbusi kiekvieną dieną, bet uždirbusi tik minimalų atlyginimą – toks prastas sezonas verslui buvęs. Likimo ironija, bet šiemet nemokamo maitinimo nebegavo ir Monikos vaikai – pagal nustatytus normatyvus, galo su galu nesuduriančios moters pajamos buvo… šešiais eurais didesnės už remiamas. „Laimei, Palangos valdininkai pritaikė man išimtį ir vaikams maitinimas vėl buvo atnaujintas. Dar vaikams padeda jų tėtis – jie bendrauja. Šiuo metu jokio darbo aš neturiu, o ir ne kiekvieną galiu dirbti. Socialinės pašalpos taip pat dar negaunu. Tad visi mūsų šeimos pinigai 150 eurų alimentų“, – apie sunkią šeimos ekonominę bei socialinę padėtį pasakoja Socialinių paslaugų centro gyventoja.
Tad apie būsto nuomojimąsi kol kas moteris nė nesvajoja, pirma jos užduotis – susirasti galimybes atitinkantį darbą.
Kamuoja erdvių ir žmonių fobija
Žiemos atostogų grįžtantys emigrantai siūlo Monikai vykti su jais drauge į užsienį. Tačiau moterį sulaiko atsakomybės už vaikus jausmas. „Dukra vis ragina, kad nedvejočiau – važiuočiau ten, kur galėsiu dirbti ir uždirbti, — sako Monika ir primena, kad sunki dabartinė padėtis vis dažniau jai vėl kelia mintis apie savižudybę. – Tai – dar viena priežastis, dėl kurios nedrįstu išvažiuoti į užsienį. Juk aš nežinau, kas ten manęs laukia, negaliu prognozuoti, kaip tai paveiks mano sveikatą. O ją reikia stiprinti, ir tai daryti geriausia čia – gimtinėje“.
Monika serga keista fobija – jai baugu būti ten, kur daug žmonių, kur – didelės erdvės. Nuėjusi į koncertą Kurhauze neseniai vos iškentėjo, o ištrūkusi į lauką, jautėsi lyg į laisvę paleistas miško žvėris. „Visai negaliu lankytis prekybos centruose. Sukandusi dantis ten apsiprekinu ir lekiu laukan, bet dažnai tenka išėjus vemti. Tad apie darbą tokioje vietoje negalėčiau nė pagalvoti“, – apie savo ligą pasakoja buvusi padavėja bei virėja.
Paklausta, kokį darbą ji galėtų atlikti, Monika su malonumu prisimena laiką, kai dirbo lopšelyje-darželyje auklėtojos padėjėja. „Iš pradžių septyniolika penkiamečių man kėlė siaubą, bet ilgainiui taip sutarėme, kad buvo gaila išsiskirti: mažyliai mane mylėjo, o aš juos užimdavau. Galėčiau tokį ar panašų darbą dirbti ir dabar. Dar galėčiau slaugyti senus žmones. Man reikia darbo, kurį atlikdama nejausčiau streso, įtampos. Tad jeigu ir tektų grįžti į virtuvę, norėčiau joje nebent indus plauti“, – atvirai sako gyvenamosios vietos ir darbo ieškanti dviejų vaikų mama.
Vieniems nueinant, kitiems – grįžtant
Monika prisimena, kad visada, kaip sunkiai pati begyveno, stengėsi padėti keblesnėse nei pati situacijoje atsidūrusiems žmonėms. „Gyvendama Sodų ir Medvalakio gatvėse, mačiau tenykščius benamius. Tad jiems prie laukujų durų palikdavau stiklainį sriubos. Kartą laimėjau loterijoje kelis litus, išėjau iš parduotuvės ir atidaviau močiutei, — vardija vieną po kito gerus darbus pašnekovė. – Niekada nelikau abejinga svetimam skausmui – džiaugiausi ir didžiavausi, kai galėdavau kitam bent mažmožiu padėti, kad ir be eilės mamą su vaiku užleisti, neįgaliajam daiktus į mašiną susikrauti. Esu ne kartą iš pažįstamų girdėjusi replikų, kam padedu kitiems, kai pati centus skaičiuoju. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad dalindamasis su kitu tuo, ką turi, žmogus yra laimingesnis nei turtus besikraunantys ir svetimo skausmo nematantys beširdžiai“.
Tarp geros širdies žmonių Monika pirmiausiai įvardija Savivaldybės socialinės rūpybos skyriaus darbuotoją Neriją Kviliūnienę, Vaiko teisių apsaugos skyrius darbuotoją Iloną Lingytę. Tai jų pastangomis Monika ir jos vaikai šiandien turi pastogę. „Aš nė nežinojau, kad toks centras Palangoje yra. O šios moterys mano šeima pasirūpino, kai aš užėjau tiesiog pasiteirauti, ar nėra galimybių gauti bent kokią pašalpą, — dėkodama už žmogišką šilumą vardija Monika. – Taip pat esu dėkinga ir Socialinių paslaugų centro darbuotojoms Daivai, Sandrai bei Eglei. Be jų mano kasdienybė būtų visiškai kitokia, o joms talkinant aš pastebimai atsigaunu“.
Monika sako, kad nuo 2007 metų laukia socialinio būsto eilėje. Šiuo metu ji įrašyta keturioliktu numeriu, o Savivaldybė šiais metais ketina pirkti tik penkis butus. Tad gyvenimo pagerėjimo laukianti moteris svarsto, gal atsirastų žmogus, kuris sutiktų butą išnuomoti be nuomos mokesčio (tik už mokesčius) bei leistų jame deklaruoti gyvenamąją vietą: vaikams tai garantuotų nemokamą maitinimą, o mamai – kompensaciją už šildymą. Darbo vis dar ieškančiai 36-erių moteriai tai – būtų didžiulė paspirtis. Monika sako, kad šeimai pakaktų ir vieno kambario buto – juk vaikai – beveik suaugę, netrukus paliks namus. Vyresnioji dukra yra labai gabi mokinė, ją traukia tikslieji mokslai ir mama tikisi, kad atžala studijuos buhalteriją. Tuo tarpu berniukui mokslai sekasi vidutiniškai ir apie aukštąjį mokyklą vaikinas nesvajoja – jo tikslai labiau žemiški, tačiau, ko mokysis, ko sieks ateityje, vaikas mamai dar nepasakojo.
Moteris nemėgsta bendravimo – laiką leidžia spalvindama ar vaikštinėdama
gamtoje. „V.P.” nuotr.
Monikai – 36 metai
