Žydrūnė Jankauskienė
Sakoma: „Jeigu neaplankei Eifelio bokšto, nebuvai Paryžiuje“. Lygiai taip pat ir su Palangos jūros tiltu. Nuo seno čia skiriami pasimatymai, susitikimai, minimos išskirtinės iškilmės, o ir šiaip laikoma, kad atvykus į Palangą iki tilto ateiti tiesiog būtina. Ne išimtis ir artėjančios didžiosios šventės, kai į pajūrį plūsta ne šimtai, o tūkstančiai žmonių. Šiam antplūdžiui ruošiasi ir tilto statinį prižiūrinti bendrovė – UAB „Palangos komunalinis ūkis“.
Lygina su Eifelio bokštu
Kai susitikusi bendrovės „Palangos komunalinis ūkis“ vyriausiąjį vadybininką Aleksą Mineikį paklausiau, ar nereikia žiemos metu tilto barstyti smėliu ir druska, vyras skaniai nusijuokė: „Jūra tai padaro pati“, – atsakė specialistas.
A.Mineikis nudžiugo išgirdęs pastebėjimą, kaip vietos gyventojai bei kurorto svečiai vertina jo atstovaujamos bendrovės prižiūrimą jūros statinį. Mat tiltą dažnai lankantys žmonės sako, kad Palangos puošmena visada atrodo lyg naujas. „Turime jam skirti ypatingą dėmesį. Juk nerasime poilsiautojo, kuris išvyktų iš Palangos neaplankęs tilto. O vestuvių, mergvakarių, kitų šventinių suėjimų dalyviai mėgsta dar ir tilto gale ką nors užrašyti, įamžinti savo apsilankymą. Tad šio statinio priežiūrai, jo įvaizdžiui skiriame dėmesį visus metus. Mes tiltą laikome savotiška kurorto širdimi“, – lygindamas Palangos tiltą su Eifelio bokšto kalbėjo A.Mineikis.
Rašinėtojų stendai – saugomi
Specialiai rašinėtojams tilto gale yra įrengti du stendai. Užrašais jie gana greitai užsipildo, tad komunalininkai juos keičia naujais. „Šioms šventėms įrengsime naujus, kad suvažiavę svečiai rastų laisvos vietos mintims reikšti. Nors pastebėjome, kad yra ir chuliganiškai nusitekusių rašinėtojų. Jie tyčia purškiamais dažais užbjauroja didelį stendo plotą ir nepalieka vietos kitiems, – dalijasi patirtimi vyriausiasis tiltą prižiūrinčios bendrovės vadybininkas. – Rašinėti ant tilto turėklų buvo madinga visada. Tad maždaug prieš trejus metus kilo mintis rašinėtojams suteikti specialų plotą. Ir tai pasiteisino. Tiesa, prirašinėtus stendus reikia gana dažnai keisti (vidutiniškai kartą į mėnesį), bet išsaugome turėklus“.
A.Mineikis patikino, kad užrašinėtus stendus bendrovė saugo. Yra netgi minčių, vasaros sezono atidarymo šventėje juos eksponuoti – būtų savotiška atrakcija: svečiai galėtų paieškoti, ko jie linkėjo savo draugams prieš keletą metų.
Didžiausi gadintojai – žvejai
UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vyriausiasis vadybininkas neslepia, kad didžiausi Palangos puošmenos gadintojai yra tilto gale besibūriuojantys žvejai. „Daugiausiai žalos jie pridaro žiemą, kai traukia stintas. Savivaldybė netgi ėmėsi apribojimų – reglamentavo žvejybos įrankių dydį, – aiškina A.Mineikis. – Žvejai „keseliais“ vadinamus graibštus tvirtina prie medinių tilto turėklų, žuvį traukia rite. Tad kuo įrankis didesnis, tuo daugiau ten gali būti žuvies, o tai reiškia – traukia didesnį svorį. Vienas „keselis“ gali būti ir trijų, ir penkių metrų pločio. Tačiau ir mažesni graibštai apgadina tiltą – nuo įrankių nusibraižo dažai, ardosi mediena“.
Pašnekovas džiaugiasi, kad pastaraisiais metais nuo tilto stintas graibštais gaudantys žvejai – sąmoningesni, stengiasi apsaugoti statinį ir tarp įrenginio tvirtinimo elementų įdeda intarpus.
A.Mineikis sako, kad Palangos tiltas visada dažomas tomis pačiomis spalvomis. „Bendrovė perka brangesnius, bet saulei, kitiems veiksniams atsparesnius dažus. Medinius statinio turėklus nuo seno dažome raudona, mėlyna ir balta spalvomis. Gal todėl daugeliui Palangos tiltas išlieka atmintyje toks pats: kada beatvyktum, ar vaikystėje, ar senatvėje, jūros tiltas pasitinka beveik nepakitęs“, – šypsodamasis pasakoja vyriausiasis UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vadybininkas.
Komunalininkai tiltą perdažo iš naujo kiekvienais metais, paprastai – prieš prasidedant vasarai, bet būna atvejų, kai šį darbą tenka atlikti ir netradiciniu metų laiku. Mat įmonės darbuotojai statinį, jo būklę stebi nuolatos. Iš viso reikia dažyti maždaug 1180 kvadratinių metrų sudarantį medinių konstrukcijų plotą.
Toks pats, bet ir kitoks
Po Anatolijaus uragano atstatytas tiltas įsitaisė jau nebe ant medinių, o betoninių polių. Pakito ir jo prieigos. Daugelis, tikriausiai, pastebėjo, kad nebeliko ankstesniais metais įprastų papildomų užlipimų iš abiejų tilto pusių. „Dabartinis statinio įvaizdis sukurtas prieš ketverius metus, kai tiltas buvo suremontuotas kapitaliai. Tad iš dalies yra teisūs tie, kurie sako, kad šiuo metu tiltas atrodo lyg naujas, – neslepia A.Mineikis. – Pokyčių yra ir jie gana dideli. Pavyzdžiui, ant tilto atsirado apšvietimas, šiukšliadėžės. Pastarąsias specialiai įrengėme skardines, kad medinis tiltas būtų apsaugotas ir nelaimės atveju. Taip pat pastebime, kad kažkam nepatinka ant tilto įrengtas apšvietimas. Nežinau kodėl, gal šviesa kažkam trukdo intymias akimirkas, gal dėl kitų priežasčių. Tačiau ne sykį esame aptikę, jog apšvietimas čia sugadinamas tyčia“.
A.Mineikis sako, kad tilto įvaizdis kinta, bet tik akyla akis tai pastebi arba atsimena. Pavyzdžiui, jis mena, kad ant tilto buvo specialios aikštelės, kur stovėjo suoleliai ir gremėzdiškos medinės šiukšliadėžės. Šios poilsio zonos buvo išsikišusios į jūrą. Pašnekovas mano, kad šių aikštelių kaip ir papildomų laiptų buvo atsisakyta saugumo sumetimais. „Tokie siauri mediniai laiptai mažai gelbsti, o rizika – nemaža. Visų pirma, tai – nesaugu poilsiautojams, nemažiau aktualu ir tai, kad audringa jūra tuos laiptelius dažnai nuskalaudavo, užnešdavo smėliu“, – paaiškino, ko gero, dažniausiai ant tilto besilankantis palangiškis.
Svarbu – autentika
Bendrovės, prižiūrinčios kurorto puošmeną – tiltą, atstovas pasakoja, kad šis statinys buvo ir išliks medinis. „Siekiama išlaikyti kiek įmanoma daugiau autentiškumo. Žinoma, kur kas paprasčiau būtų turėklus suvirinti iš metalo, grindinį nukloti plastikinėmis lentelėmis. Bet ar tai būtų taip patrauklu, kaip dabar? Abejoju, – aiškina A.Mineikis. – Tiltas – vienas svarbiausių, o gal ir pats svarbiausias objektas mieste, be kurio Palanga paprasčiausiai neįsivaizduojama. Gal todėl sulaukiame ir priekaištų, kad medinius polius buvo nutarta pakeisti betoniniais“.
Pašnekovas aiškina, kad po rekonstrukcijos tiltas yra kur kas patvaresnis. Pakeisti ne tik poliai, o ir visos kitos konstrukcijos: pagrindinės sijos, vaikštinėjimui skirta dalis, turėklai. Vėl atsirado statinio „kaimynai“ – akmenų linija. Pastarieji, paaiškino A.Mineikis, nukreipia jūros bangas, kad jos neardytų kranto ties statinio pagrindu. Štai kodėl jūra pasiglemžia smėlį kiek tolėliau – ties įtekančia Ronže. „Tačiau „pamaitinti“ paplūdimį smėliu yra kur kas paprasčiau, o svarbiausia – ši priemonė visiškai pateisina viltis“, – sako vadybininkas.
Naudojama mediena – natūrali
Medienos, naudojamos medinėms tilto konstrukcijoms, komunalininkai neimpregnuoja. Tačiau medžiagas renkasi tokias, kurios yra impregnuotos natūraliai, kurių ilgaamžiškumas didesnis nei įprastos lietuviškos medienos. Pavyzdžiui, pagrindinės sijos yra pagamintos iš maumedžio, o vaikščiojimo zonos lentos – iš Sibiro eglės. „Tiltas – specifinis statinys. Kai karšta, mediena džiūsta, traukiasi, kai kyla audros ar lyja – šlampa ir plečiasi. Taip iš lentų išlenda vinys. O jas mūsų darbuotojai kala rankiniu būdu. Apskritai ant tilto jokiai technikai važiuoti nerekomenduojame ir patys to nedarome. Netgi dviračiai čia negali važinėti – yra sudėti draudžiamieji kelio ženklai. Bet ar dažnas jų paiso? O štai mes, kurie tiltą patys prižiūrime, esame linkę statinį tausoti. Tad net ir maišus iš šiukšliadėžių mūsų valytojai surenka rankiniu būdu, – sako A.Mineikis. – Šiuo metu, prieš šventes tilto taką peržiūrime iš naujo – vėl kalame išlindusias vinis. Tai – nuolatinis darbas, kurį reikia atlikti maždaug kas tris mėnesius, o vasarą – ir dar dažniau“.
Prieš ketverius metus renovuoto statinio vaikščiojimo tako lentinį pagrindą UAB „Palangos komunalinis ūkis“ pradėjo keisti tik šiemet – aptiko, kad dalis grindinio jau yra pažeista. „Kai kuriose vietose lentos yra įtrūkusios ar įpuvusios. Tad kol kas keičiame tik vieną-kitą lentą. Tačiau, jau dabar aišku, kad atėjus pavasariui, laukia rimtesni darbai – prireiks kubo, o gal ir dviejų kubinių metrų medienos“, – apie netolimos ateities darbus pasakoja A.Mineikis.
Pusnis „gaudo“ šakomis
Kiekvieną pavasarį bendrovės laukia ir kasdieniai darbai – smėlio „pusnų“ prie suoliukų valymas. Dalį sąnašų įmanoma į pajūrį nustumti mechanizuotai, bet daugumą darbų galima atlikti tik rankiniu būdu. „Žiemos metu tenka barstyti tik šoninius tilto nulipimus. Šluoti ar kitaip valyti tilto taip pat nereikia – vėjas viską nupusto. Tačiau turime valyti (šluoti, kasti) sniegą arba smėlį iš suoliukų zonos, dar pasitaiko – vėjas supusto „kopą“ per visą tilto praėjimo taką, – apie vėjo išdaigas pasakoja UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojas. – Kad smėlis ar sniegas nugula tilto prieigose – joks netikėtumas. Būna, kad po audros, šis paplūdimio turinys nusėda Jūratės ir Kastyčio skvere. Ne kartą yra tekę iš ten gabenti smėlį atgal į pajūrį“.
A.Mineikis sako, kad anksčiau, kol nebuvo kopose naudoti šakų klojiniai, kol nebuvo pinamos žabtvorės, smėlio gausu būdavo ir Meilės alėjoje. Stichija yra stichija ir su ja reikia išmokti gyventi, susitaikyti, bet ne kovoti. Tuo įsitikinę ir UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojai, kurie ir atlieka kopų tvirtinimo ar smėlio gaudymo darbus: pina žabtvores, kloja šakas. „Šių darbų sąnaudos – nedidelės, tačiau nauda – akivaizdi. Idėja pasiteisino su kaupu. Paskutinius šakų klojinius kopose netoli tilto sudėjome spalio pabaigoje. Nuėjau pasižiūrėti, kiek smėlio sugaudyta – šakų nė nebesimato. Vadinasi, smėlis pasiliko pajūryje: ir gamtą tausojame, ir mūsų tvarkdariams mažiau triūso“, – darbo rezultatais džiaugiasi UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vyriausiasis vadybininkas A.Mineikis.
Remonto darbai ant tilto ir jo prieigose vyksta kiekvienais metais
UAB „Palangos komunalinis ūkis” darbuotojai daugumą darbų ant tilto
atlieka rankiniu būdu
