Šalta žiema šalin eik, o pavasari – ateik!

 

Kristina Abromavičiūtė

 

Nuo seno žmonės prieš prasidedant naujam gyvenimo etapui, ateinant pavasario darbų rūpesčiams, laukdavo paskutinės didelės šventės – Užgavėnių. Su žiema atsisveikindavo linksmai, trankiai, su dainomis, šokiais bei tradiciniais persirengimais. Užgavėnės – žiemos palydų, išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė.

Lietuviškos Užgavėnės – archajiškiausios

Nuo viduramžių laikų švenčiama šventė, gyva ir šiandien. Tiesa, pasikeitus žmonių gyvenimo būdui, nykstant senajam lietuviškam kaimui, pasikeitė ir apeiginė Užgavėnių prasmė. Nepaisant to, jog dabar Užgavėnių šventimas yra labiau tapęs miesto bendruomenės entuziastų reikalu, o ne kiekvieno atviru ir nuoširdžiu šventimu, įgavęs spalvingo festivalio bruožų, kuriame vieni dalyvauja, o kiti tampa pasyviais stebėtojais, vis dėlto mūsų šventė išlaikė labiausiai nepakitusius, archajiškus papročius, priešingai nei kitose Europos šalyse. Vienas pagrindinių šventės akcentų, rodantis, jog šiuolaikinės lietuviškos Užgavėnės yra išlaikiusios ryškių sąsajų su senovės ritualiniu šventimu – kaukės ir ypač tos, kurios vaizduoja įvairius gyvūnus. Žmonės ne tik užsidėdavo kaukes, tačiau ir persirengdami įsikūnydavo į „ubagus“, „čigonus“, „žydus“ ar žvėris. „Šis pereinamasis laikotarpis yra ypatingas. Žmonės tikėjo, jog galima sutikti atėjūnus iš kito pasaulio, galbūt, protėvius, tai, kas jau yra miręs arba tai, kas dar gims. Būtent todėl Užgavėnių metu ir persirenginėjama, įsikūnijama į neįprastus personažus“, — aiškino šventojiškė, dailininkė Audronė Bukauskienė. Žiemos varymo šventės metu nuo seno populiaru buvo užsidėti gervės, meškos, vilko, arklio ar ožio kaukes. Pasak A. Bukauskienės, šventės metu turėdavo pasirodyti ir giltinė, simbolizuojant vieno laikotarpio pabaigą ir naujo metų laiko pradžią, atgimimą. „Šis laikotarpis sutampa ir su žmogaus energetiniais virsmais, su metų laiku pasikeitimu keičiasi ir jo mitybos ypročiai. Iš čia ir kilo mums visiems gerai žinoma Užgavėnių šventės Lašininio ir Kanapinio dvikova. Lašininis su Kanapiniu mušasi, galų gale liesas Kanapinis nugali storą ir sotųjį Lašininį. Kitaip tariant, žmogus žiemos metu stengiasi būti ramus, sočiai ir riebiai valgo, o atėjus pavasariui jo mityba pasikeičia. Gyvūlinės kilmės riebalus keičia augalinės, organizmas apsivalo, prisitaiko prie naujo laikotarpio. Vyksta natūralus ciklas“, — aiškino A. Bukauskienė

Pagrindinis patiekalas – šiupinys

Užgavėnės – linksmybių šventė. Jos metu reikia nevengti linksmintis, krėsti išdaigas, garsiai juoktis ir, žinoma, daug bei sočiai prisivalgyti. „Yra toks netgi posakis, jog per Užgavėnes reikia prisivalgyti tiek, kad pilvas būtų už kaktą kietesnis“, — šypsojosi pašnekovė. Šiandien daugelis mano, jog pagrindinis Užgavėnių patiekalas – blynai. Be jų neapsieinama nė per vienas miesto ar miestelio rengiamas žiemos išvarytuves. Žinoma, nuo seno kepdavo ir juos, tačiau pasak Palangos etnologės Zitos Baniulaitytės, blynai daugiau buvo skirti vaišinti persirengėlius ar vaikus, nes juos sulanksčius patogu pasiimti į rankas. Pavyzdžiui Aukštaitijoje, kur nepaisant to, kad blynų kepimo paprotys kaip ir persirenginėjimas išnyko gerokai anksčiau nei kitose Lietuvos vietose, randama užuominų, jog buvo kepami ne bet kokie, o net grikių blynai. Neretai blynams buvo teikiama tokia pati reikšmė, kaip ir per Kūčias stalo patiekiamai Kūčiai, iš grūdų gaminamam valgiui, skirtam prosenelių vėlėms. Blynų šeimininkės stengdavosi prikepti daugiau, kad liktų ir užklydusiems svečiams pavaišinti. O būtent persirengėliai įkūnydavo tuos atklydusius mirusiuosius protėvius. „Tiesa, anksčiau blynus stengdavosi kepti ne mažus, kaip dabar įprasta, bet didelius, apvalius, per visą keptuvę. Juos imdavo į rankas, mirkydavo į riebų mirkalą, spirgus ir valgydavo“, — sakė A. Bukauskienė ir pridūrė, jog apvalūs blynai gali būti sietini ir su ateinančios saulės simbolika. Dar vienas svarbus, gal net svarbesnis už blynus, patiekalas – Žemaitijos krašte gaminamas šiupinys. Anot šventojiškės, šiupinys paprastai verdamas iš įvairių kruopų, daržovių ir, žinoma, riebios kiaulienos. Neretai į patiekalą buvo įdedama kiaulės uodega, kojytės ar ausytės, prie šiupinio patiekiama kiaulės galva ar šnipas. Kai kur per Užgavėnes buvo valgomi lašinėčiai, vėdarai, virtiniai, kiaušinienė ar net makaronai.

Svarbu išjudinti gamtą

Pagal seną tradiciją Užgavėnės buvo švenčiamos ne vieną dieną, kaip dabar įprasta, o ištisą savaitę. Z. Baniulaitytės teigimu, ypač Žemaitijoje dar yra išlikusi tradicija Užgavėnes švęsti dvi dienas. „Pirmąją dieną paprastai namus lankydavo vaikai, persirengę „žydeliais“, „ubagėliais“, „čigoniukais“ ar kitais personažais. Žvelgiant į dar senesnius laikus, galbūt, Užgavėnes švęsdavo ir savaitę. Tačiau kaukių ir persirengimo paprotys buvo gyvas ne tik per Užgavėnes. Persirengėliai pasirodydavo ir per Kalėdas, mėsėdžio laikotarpyje ar net per Velykas“, — užsiminė etnologė. Dabar yra žinoma begalė Užgavėnių žaidimų, dainų bei šokių. Neretai persirengėliai stengdavosi pabrėžti savo įkūnijamų personažų liaudyje žinomus būdingiausius bruožūs, juos gal net kiek pašiepdavo ar lengvai pasišaipydavo. „Pavyzdžiui, „žydelis“ vis stengdavosi ką nors parduoti, „čigonai“ arklius išmainyti, o „čigonės“ išburti ateitį. Atitinkamai buvo dainuojamos įvairios dainos, personažai rėkdavo įvairias litanijas, ką nors pasakodavo. Linksma būdavo ir „ubagų“ kompanija, kuri atsitūpusi po langais giedodavo melodija į žemaičių kalnus panašias litanijas, kol namo šeimininkei ausys nepaskausdavo “, — apie triukšmingą šventimą pasakojo A. Bukauskienė. Pasak Z. Baniulaitytės, žmonės stengdavosi ne tik tapti kitokiais išoriškai, išsiversti kailinius, užsidėti kitą veidą, bet ir kitoniškai kalbėti, su akcentu. Sugalvodavo ir vartodavo net savitus žodžius, kuriuos neretai sunkiai, kas suprasdavo. „Per Užgavėnes reikia kuo daugiau judėti, šokti, šokinėti, vaikščioti, suptis, čiuožinėti, važinėtis arkliais. Tačiau svarbiausia – visą tą reikia dayti linksmai. Buvo manoma, jog toks judėjimas išjudins ir visą gamtą, greičiau prasidės pavasaris“, — paaiškino pašnekovė.

Netrūko erotikos

Pakalbintos tradicinių papročių žinovės sakė, jog Užgavėnių metu netrūkdavo ir erotikos elementų. Vyrai dažniausia persirengdavo moterimis, o dailiosios lyties atstovės pasidabindavo vyriškais drabužiais. Vyrai stengdavosi pakibinti merginas, jas pašokdinti ar kilstelti sijoną. Daugiausia kliudavo netekėjusiom merginom. „Atėję į trobą svečiai pirmiausia kibino dar neištekėjusias merginas, kitaip dar vadinamas bergždinikes. Jas išjuokdavo ar, priešingai, visokie prisimozavę velniai lysdavo pasimeilikauti“, — teigė A. Bukauskienė. Toks elgesys šiandien, galbūt, daugeliui galėtų pasirodyti nepriimtinas ir vulgarus, tačiau moteris pabrėžė, jog viskas priklauso nuo požiūrio. „Anksčiau žmonės į viską žiūrėdavo paprasčiau. Netekėjusi mergelė neretai kaimui būdavo kaip našta, juk moteris turėjo gimdyti vaikus ir rūpintis šeimos židiniu. Tai svarbu ir reikalinga genčiai, žmonių bendruomenei. Na, o visa tai, kas būdavo neįprasta, nenaudinga, žmonės tiesiog pašiepdavo, ūdijo“, — sakė pokalbininkė. Visgi iš visko buvo siekiama pasijuokti, daryti linksmai. Vyrai persirengę moterimis lysdavo prie kitų vyrų, tarsi norėdami juos pabučiuoti arba prie kaukės kokio „spuogo“ persirengėlis prisimontuodavo nematomą adatėlę ir siekdamas ką nors į lūpas ar skruostą pakštelti – įdurdavo.

Morę sunaikindavo skirtingai

Akivaizdžios erotikos detalės atsispindėdavo ir viename iš pagrindinių Užgavėnių šventės atribute – Morėje. Paprastai nevengiama Morę pagaminti su didžiulėmis krūtimis, plačiais klubais, ryškiomis raudonomis lūpomis, storomis kasomis, kartais galvą ir skarele padabindavo. Pakalbintos moterys sakė, jog Morė simbolizuoja žiemos dievybę, kurios gyvavimo laikas jau išsęko, todėl per Užgavėnes ji sudeginama. Tiesa, Aukštaitijos regione buvo deginamas Gavėnas – vyriškos lyties iš šiaudų padaryta pamėklė su pakuliniais ūsais, palaikiais drabužiais. Na, o palangiškiai savąją Morę vadindavo išskirtiniu Morynės vardu. „Tradicijoje Morę būtinai darydavo taip, jog ji galėtų suktis. Ant nekaustytų rogių pavažos stipino vidurio užmaudavo tekinį. Ant tekinio pritaisydavo Morę. Būtinai jai į rankas įduodavo kokį spragilą ar šluotą. Tempiant ant rato pritaisytą pamėklę, ji imdavo suktis ir mojuoti laikomais rakandais, taip gindamasi nuo smalsuolių“, — sakė Palangos etnologė Z. Baniulaitytė. Moteris teigė, jog ne visur buvo priimta Morę sudeginti ar kitaip sunaikinti. Pavyzdžiui, Grūšlaukėje Morę pagamindavo labai gražią, veidą išdroždavo iš medžio, tad Užgavėnių metu jos nesudegindavo, o tiesiog paslėpdavo. Pašnekovės sakė, jog tradicinę pamėklę gamindavo iš įvairių natūralių medžiagų, tačiau žmonės į viską stengdavosi žiūrėti praktiškai. Paprasti kaimo žmonės ketinamą sunaikinti Morę padarydavo iš mažai reikalingų medžiagų, ją aprengdavo senu sijonu ar kokia nors nebenaudojama lovatiese.

Gamina iš antrinių medžiagų

Kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestų gyventojai, taip ir palangiškiai kasmet trankiai bei linksmai veja pajūrietišką žiemą iš kiemo, degina Morynę. Metai iš metų kurorto pamėklė gimsta žinomo tautodailininko Lino Žulkaus dirbtuvėje. Pakalbintas menininkas apie šiųmetę Morynę, nebuvo labai linkęs atvirauti, mat norima iki šventės išlaikyti kūrinį paslaptyje. „Morę pagaminti man užtrunka apie savaitę. Dabar kaip tik kuriu šiųmetę, pradėjau nuo antradienio ir iki šventės pabaigsiu“, — sakė L. Žulkus. Menininkas į svarbiausio Užgavėnių atributo gaminimą žiūri praktiškai – Morė gimsta panaudojus antrines žaliavas. „Čia toks ekologiškas principas. Kuriu iš to, kas paprastai būtų išmetama, bet dar galima panaudoti. Skudurai, įvairūs nuo baldų likę kamšalai ar pagalvės. Žinoma, galbūt, žmonės anksčiau Mores gamindavo ir iš dar paprastesnių medžiagų. Naudodavo ką turėdavo ir ko nebuvo gaila, gal kokius šiaudus ar nendres, surištus žabarus, kuom nors tą Morę papuošdavo“, — svarstė pašnekovas. Ar neskauda širdies matyti kaip Jūsų kūrinys vėliau būna sudeginamas? „Čia kaip su Kalėdų eglute: papuoši, pasidžiaugi ir vėliau su liūdesiu tenka nupuošti bei išmesti“, — šypsojosi L. Žulkus.

Gamina Užgavėnių kaukes

Užgavėnių kaukėmis kurorte ilgus metu garsėjo tautodailininkas Albertas Žulkus. Dabar jas kuria šio menininko sūnus L. Žulkus. „Kaip tik ketvirtadienį mano trys sukurtos kaukės buvo išvežtos į Platelius, eksponuotos kasmetinėje Žemaitijos Užgavėnių kaukių parodoje-konkurse“, — sakė L. Žulkus. Išdrožęs savo kaukes, tautodailininkas neretai jas papuošia oda ar kokiu kailiuku, prideda peruką ar kepurę, priklausomai nuo kuriamo personažo. „Gaminu įvairius Užgavėnių personažus: „meškas“, „vilkus“, „raganas“, „velnius“, „žydelius“, „daktarus“… Ką susigalvoju, tą ir darau. Galbūt dabar daugiau kuriu archajiškesnes kaukes, vaizduojančias žvėris, nes žmonių pavidalai tik vėliau atsirado. Parodai kaip tik pagaminau „mešką“, „vilką“ ir stambų, labiau paršą primenantį Lašininį. Tačiau visus personažus kuriu vienaip ar kitaip jau „sužmogėjusius“, — aiškino pašnekovas.

Kiek Užgavėnių kaukių menininkas turi, negalėjo pasakyti, tačiau patikino, jog tikrai nemažai.

Žiemos varymo šventės metu nuo seno populiaru buvo užsidėti įvairias žvėris

imituojančias kaukes

Užgavėnių šventėje vieni dalyvauja, kiti – tik stebi

Užgavėnes reikia švęsti linksmai ir trankiai

Šventėje turi pasirodyti ir giltinė, simbolizuojanti vieno laikotarpio pabaigą bei naujo pradžią, atgimimą

Nė vienos Užgavėnės neapsieina be Kanapinio ir Lašininio kovos

 

Taip pat skaitykite: