Palangoje gyvenusio ir dirbusio Rapolo Pocevičiaus-Pociaus gyvenimas nustebins ne vieną. Iš mažo Lietuvos miestelio kilęs mokslininkas tikriausia net pats niekada nebūtų pagalvojęs, jog teks dirbti su vienu produktyviausiu išradėju visame pasaulyje.

Areštuotas rusų valdžios

R. Pocevičius-Pocius gimė Sedoje. 1893 metais įstojo į Palangos progimnazijos klasę. Baigus keturias klases būsimąjį mokslininką brolis atvežė į Liepoją, kur šis tęsė mokslus. Jau tada R. Pocius priklausė Jono Biliūno vadovaujamam slaptam mokinių būreliui (kartu su būsimu Lietuvos finansų ministru Juozu Tūbeliu), o po metų ir pats asmeniškai susipažino su aštuntoje klasėje besimokiusiu J. Biliūnu.

1900 metais R. Pocius mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje, kur apsistojo pas Liudą Didžiulienę. Pastarosios namuose susipažino su Vincu Mickevičiumi – Kapsuku. Jau po metų R. Pocius įstojo į Vilniuje esantį chemijos technikumą ir neužilgo krito rusų žandarams į akis – jo bute atlikta krata, tačiau nieko įtartino nerasta.

Grįžęs į Vilnių iš atostogų, kurių metu viešėjo pas seserį Viekšnių valsčiuje (Šiaulių apskrityje), sužinojo, kad byla dar neišspręsta ir kad negali stoti į technikumą. Belaukiant artinosi ir mokslo metų pabaiga, kai staiga gegužės 1-osios rytą jį pažadino beldimas į duris. R. Pocius buvo areštuotas ir pirmiausiai nuvežtas į Antakalnio kalėjimą. Neilgai trukus jis sužinojo, kad Vidaus reikalų ministro nuožiūra yra ištremiamas į Vologdos guberniją, į Jasenską, o jau po kelių dienų, balandžio 24 dieną, pasiekia žinia – grąžinta lietuviška spauda. Deja, kaltinimai R. Pociui panaikinti nebuvo.

Kalėjo Maskvoje

Po kelių dienų jį perkėlė į persiunčiamąjį kalėjimą, iš ten išsiųstas į Maskvą, į istoriniame Pugačiovo bokšte įkurtą Butyrkų kalėjimą. Čia R. Pocius susipažino su keliomis dešimtimis politinių kalinių, kurie laukė išvykimo į jiems paskirtas vietas. Administracijai sutikus, R. Pociui buvo duotas leidimas kurį laiką čia esant palaukti draugo D. Banevičiaus. Gegužės mėnesį bičiuliai pasiekė Vologdą. R. Pociui tuo metu buvo jau 24 metai. Dėka jauno vyro iškalbos jiems su draugu buvo leista pagyventi Kadnikovo mieste, „kol atvyks R. Pociaus sužadėtinė“.

Laisvė suvaržyta labai nebuvo, tačiau į mėnesį pragyvenimo reikmėms politiniai kaliniai čia gaudavo 2 rublius ir 40 kapeikų: 8 rubliai buvo skiriami vasaros rūbams įsigyti, o 12-14 rublių – žiemos. Vis dėlto pinigų neužteko, tad teko pelnytis iš vietos gyventojų duodamų darbų.

Pabėgo į Tilžę

 

Tuo metu vyko rusų ir japonų karas. R. Pocius su draugu visaip kaip stengėsi išvengti karinės prievolės. Jiems pavyko. Po kiek daugiau nei pusmečio bičiuliai jau gyveno Vologdoje, kur R. Pocius užsiėmė privačiomis pamokomis. 1905 metais caro valdžia pralaimi karą japonams ir politiniams kaliniams paskelbiama amnestija. R. Pocius ir D. Banevičius grįžo į Sedą.

Savo gimtajame krašte bičiuliai su vietos aktyvistais rengė mitingus, po kurių jiems teko slapstytis nuo „stražnykų“. Neilgai trukus R. Pocius sumąstė bėgti į Šveicariją. Deja, jį ir jo draugą bei sužadėtinę pasienyje sulaikė. Vežant visus į suėmimo punktą, į Telšius, R. Pociui pavyko vienam pabėgti. Tikslas – Alsėdžiai – pasiektas, kur giminaičiai jį priglaudė. Šitaip jis slapstėsi 4-6 savaites, kol pasitaisė sveikata.

Sprukti per sieną balandžio mėnesio vidury R. Pociui padėjo senas knygnešys Jurgelis Gudas ir Andriulis. Pasiekus sieną su Prūsija, R. Pociui toliau gelbėjo „prūselis Bekeris“. Jo pagalba laimingai pasiekė Tilžę ir ten esančios Mauderodės spaustuvės korektorius Lapinas padėjo perduoti žinią saviškiams.

Dirbo pas T. Edisoną

Sėkmingai perėjus sieną, pas R. Pocių atvyko ir jo žmona Ona Banevičaitė. Abu sutuoktiniai išvyko į Šveicariją, Berno miestą. Jaunavedžiai gyveno kukliai, iš O. Banevičaitės kraičio. Šveicarijoje jie bendravo su kunigu Bielskiu, kuris vėliau tapo prezidento A. Smetonos kanceliarijos vedėjas. Taipogi bendravo ir su Jurgiu Šauliu, Vincu Kapsuku. R. Pocius Berne studijavo chemiją, po kurio laiko jam gimė dukra Aldona.

Baigęs mokslus, vyras apsigynė daktaro disertaciją Grenoblyje. Darbą susirasti Šveicarijoje buvo sunku, ir visa Pocių šeima išvyko į JAV. Čia, Pensilvanijos valstijoje, R. Pocius dirbo pas mokslininką išradėją T. Edisoną kaip inžinierius-chemikas. 1920 metais liepos 17 dieną R. Pocius iš Finiksvilio miestelio, Pensilvanijos valstijos, Česterio grafystės, pateikė pareiškimą į JAV patentų biurą dėl išradimo, kurio esmė – pagerinti fenolio ir panašių chemijos jungčių gamybos metodą. Patentas buvo patvirtintas 1922 metų rugsėjo 26 dieną.

Tais pačiai metais Pociai grįžo į Lietuvą. Norėjo apsigyventi Vilniuje arba Palangoje. Kadangi Vilnius tuo metu buvo okupuotas lenkų, pasirinko Palangą. Iš pradžių apsigyveno Vaineikių kiemo namelyje. 1925 metais Pociams gimė antroji dukra – Jūratė. R. Pocius ramiai mokytojavo to meto progimnazijoje, dėstė chemiją, fiziką, vokiečių kalbą, gamtos mokslus, geografiją.

1944 metų rudenį Palanga atsidūrė karo pafrontėje, gyventojai buvo evakuojami. Šeima prisiglaudė pas gimines Telšiuose. R. Pocius Telšių gimnazijoje dirbo mokytoju, po kurio laiko su visa šeima mokytojauti persikėlė į Kauną.

Parengta pagal muziejininkės, istorikės Viktorijos Ziabrevos inf.

R.Pocius (trečias iš kairės) su šeima Šveicarijoje. Nuotr. iš Palangos kurorto

muziejaus fondų

Mokslininko chemijos laboratorija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuotr. iš

Palangos kurorto muziejaus fondų

R.Pociaus asmeninė lazda

nusipirkta Šveicarijoje 1908 metais,

šiuo metu saugoma Kurorto muziejuje

Taip pat skaitykite: