Kristina Abromavičiūtė

Praėjusią savaitę pažinti spalvingą Kaukazo regioną bei šio krašto žmonių svetingumą turėjo galimybę ir keturios palangiškės. Lydimos tarptautinio vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų meninės raiškos konkurso-festivalio „Muzikos talentų lyga“ organizatorės Astos Bagdonavičienės, Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja ekspertė Diana Beržanskienėk su auklėtinėmis Gabija Paulikaite ir Juste Dumčiūte bei mama Loreta Dumčiene turėjo galimybę apsilankyti keliautojų vis iš naujo atrandamoje Armėnijoje.

 

Susipažino artimiau

D. Beržanskienės dainavimo studijos auklėtinės dalyvavo Armėnijos sostinėje Jerevane vykusiame ketvirtajame tarptautiniame atlikėjų-vokalistų konkurse „Caucasian Championship 2017“, kur ne tik puikiai pasirodė, bet ir buvo apdovanotos trimis pirmos vietos nominacijomis.

Su mokytoja bei mergaitėmis susitikome mokykloje. Kalbamės ne tik apie konkursą, bet ir apie savo kultūra bei gyvenimo būdu nustebinusią šalį. Tiesa, D. Beržanskienė šioje šalyje buvo apsilankiusi dar 2011 metais, kuomet su auklėtine Paulina Skrabyte vyko į vaikų „Eurovizijos“ konkursą atstovauti Lietuvą. „Tuomet Jerevane buvome žiemos metu, todėl Armėnijos sostinė pasirodė kiek kitokia nei dabar. Žiemą mes matėme Ararato kalną iš bet kurios pusės, ko negalima buvo padaryti šį kartą, nes išėjus iš oro uosto mus pasitiko daugiau nei trisdešimties laipsnių karštis. O dieną temperatūra siekė net 45 – 48 laipsnius, nors jerevaniečiai kalbėjo, kad tai yra šilumos bangos atoslūgis ir kad buvo dar karščiau. Visas miestas buvo apgaubtas smogo, rūke nesimatė kalnų ir tik vakare jų kontūrai išryškėjo susilieję su dangumi. Vėliau atsiradus debesėliams, virš Ararato susidarė toks vaizdas, tartum ugnikalnis būtų išsiveržęs iš snieguotos viršūnės “, – žiemiško ir vasariško Jerevano skirtumus vardijo D. Beržanskienė. Moteris sakė, jog vienas iš didesnių iššūkių buvo priprasti prie alinančio karščio. „Devintą valandą ryte paskambinus į bet kokią įstaigą, užklumpa nepatogumo jausmas, nes tuo laiku armėnai dar tik budinasi atėję į darbą. Klausėme, o kaip vaikai jaučiasi mokykloje? Mums buvo atsakyta, kad dažniausiai pirmas dvi pamokas pramiega, nes miegoti nueina apie antrą valandą nakties. Dieną dėl karščio nieko negali nuveikti“, – šyptelėjo mokytoja.

„Šį kartą turėjau galimybę su šalimi susipažinti artimiau, pamatyti ne tik jos gražiąją pusę, bet ir išvysti tikrąjį gyvenimą. Žinoma, per tokį trumpą laiką, vargu ar įmanoma susidaryti tikrąją nuomonę, tačiau to pakako, kad susidaryti įvaizdį. O jis nėra prastas“, – pripažino pašnekovė.

Komisija šaukė „bravo“

Konkurse „Caucasian Championship 2017“ dalyvavo atlikėjai iš dvylikos šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Armėnijos, Rusijos, Kazachstano, Anglijos, Baltarusijos, Rumunijos, Izraelio, Čekijos bei Gruzijos. Konkurso „Grand Prix“ apdovanojimą laimėjo Čekijos Respublikos atlikėja. „Mes į Lietuvą parvežėme pirmas vietas. Manau, jog tai yra labai aukštas įvertinimas. Didžioji dalis konkurse dalyvavusių valstybių yra buvusios Sovietų Sąjungos šalys, tačiau mes kalbame ne apie politinius dalykus, o apie vokalinius. Visi žino, kaip dainuoja, pavyzdžiui, Gruzija, Armėnija ir kitos Kaukazo ar Balkanų šalys, kaip dainuoja slavai. Pamatę dalyvių sąraše šių valstybių atstovus, suprantame, kad teks nemažai pasistengti. Šių regionų atlikėjai pasižymi labai galingais balsais ir stipriomis vokalinėms galimybėmis, ko, galbūt, trūksta mums, šiauriečiams. Kuo išsiskyrė iš kitų dalyvių Justė ir Gabija? Stengėmės komisiją nustebinti ne balso stiprumu, o dainų interpretacijomis, švelnumu, lyrizmu, kūrinių pateikimu, – sakė D. Beržanskienė. – Armėnija – tai šalis patyrusį skaudžius likimo smūgius. Komisiją ir žiūrovus labai sugraudino Justės daina pavadinimu „Brolužis“. Ir nors, vargu, ar vietiniai suprato lietuvišką tekstą, bet merginos laikysena, iškeltos rankos, emocijos juos pakerėjo. Vėliau komisijos nariai klausė, apie ką ši daina, kuri taip juos nepaprastai paveikė?“. Išskirdama G. Paulikaitės privalumus, mokytoja pabrėžė tai, kad mergina yra puikiai įvaldžiusi prancūzų kalbą, kuria ir atliko savo konkursinį kūrinį. „Girdėjome kaip komisijos nariai šaukė „bravo“. Manau, jog šiuo atveju radome puikius būdus kaip išsiskirti, nelenktyniaudami, kas padainuos garsiau“, – privalumus įvardijo pedagogė. Ne vieną talentą išugdžiusi D. Beržanskienė teigė, jog konkursas praėjo draugiškai, be didelės konkurencijos, o, svarbiausia, be politinių aistrų.

Sugalvoji pereiti gatvę – užsimerki ir neri

Jerevanas – Armėnijos sostinė, skaičiuojanti trečią tūkstantmetį. Miestas buvo įkurtas dar aštuntame amžiuje prieš Kristų. Tai – tradicinės kultūros, nepakartojamo gamtos grožio bei nuoširdžių žmonių centras. D. Beržanskienė pasakoja, kad visos miesto senamiesčio gatvės vakare yra pilnos šurmulio. „Dienos metu nematėme vaikų, tačiau vakare, apie devintą valandą, mažieji yra vedami į lauką. Ne tik svečiai, bet ir patys armėnai sėdi kavinukėse iš kur sklinda jų tradicinė muzika. Jų net estradinės dainos yra nenutolusios nuo tradicinio skambesio. Na, o per tą laiką, svečiuojantis ten, labai pamėgau tradicinio pučiamojo instrumento skambesį, primenantį verkiančią birbynę“, – atviravo pokalbininkė. Jerevane, anot mokytojos, yra daug skverų su skulptūromis, menančiomis šalies praeitį, įspūdinga Respublikos aikštė su grojančiais bei šviečiančiais fontanais. Apskritai, miestą puošia labai daug mažų fontanų, kurių vandeniu praeiviai gali atsigaivinti ir numalšinti troškulį. Pasak pašnekovės, net 90 proc. šalies teritorijos yra daugiau nei kilometras aukštyje virš jūros lygio, tad nemažai atvykusiųjų negalavo aukštu kraujo spaudimu, juos ištiko kitos sveikatos problemos.

Pasakodama apie miestą, pašnekovė pažymėjo, jog jis išsiskiria savo judrumu. „Gatvėse lekia mašinos, nuo žiguliukų iki prabangių automobilių. Skubantys žmonės, nesibaigiantys transporto priemonių signalų garsai. Armėnijoje, o ir visame Kaukaze, neegzistuoja daug mums įprastų taisyklių. Sugalvoji pereiti gatvę: užsimerki, ištiesi ranką, bandydamas stabdyti mašinas ir neri. Jie sustoja, bet tenka patirti nemažai nerimo. Vairuotojai nerodo posūkių, rikiavimosi, o diržų prisisegimas – nebūtinas dalykas. Mums įsėdus į taksi, suskubome sektis diržus, o vairuotojas iškart tarstelėjo, jog to daryti nereikia. Pasirodo, jog tie diržai net ir neveikia, o kitur jų išvis nėra“, – patirtį nupasakojo D. Beržanskienė ir pridūrė, kad vietiniai vairuotojai sako, kad vairavimo mokyklų pas juos taip pat nėra, o teises gauni tada, kai nusiperki automobilį.

Gali pasidžiaugti tik iš tolo

Apibūdindama vietinius gyventojus, moteris prakalbo ir apie armėnų ypač ryškius veido bruožus: tamsūs, vešlūs antakiai, didelės tamsios ir skvarbios akys, išdidžios graikiškos formos nosys, tamsūs plaukai. Pasak pašnekovės, kaukaziečiai save vertina pagal automobilio dydį. Kuo jis didesnis ir prabangesnis, tuo geriau. „Žinoma, armėnai stengiasi sukurti europietišką įvaizdį, bet pastangas užgožia senų rusiškų mašinų gaudesys. Nepaisant to, šalis sulaukia vis daugiau turistų. Galbūt dėl to, kad ten nėra apmokestinti gamtos ištekliai, visur galima keliauti be mokesčių. Kita vertus, mano nuomone, šalyje trūksta europietiškos švaros, tad jei šalis norėtų imti iš turistų pinigus, turėtų kiek susitvarkyti“, – kalbėjo D. Beržanskienė.

Keliauninkams iš Palangos teko dalyvauti ekskursijoje po istorines Armėnijos vietas. Jos metu buvo papasakota liūdna šalies praeities istorija. „Buvome prie genocido muziejaus, pamatėme amžinąją ugnį. Pastaroji liepsnoja iš cemento blokų sukurto, ištiestas į dangų rankas imituojančio aukuro, – prisiminė mokytoja. – Armėnai labai myli savo kraštą. Pavyzdžiui, kai važiavome per miestą, taksistas pasakojo apie šalies problemas, egzistuojančią didelę socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų. Klausėme, tai kodėl neišvykstate laimės ieškoti svetur? Žmogus atsakė, jog dėl šių žemių jis ir jo seneliai kovojo, tad šioje žemėje ir atguls“.

Armėnija – labai autentiška šalis. Jos kultūra, tikėjimas, gamta ir istorija, pasak D. Beržanskienės, atspindi rusvų, pilkų, žalsvų atspalvių tonus. „Nustebino ir dar vienas Armėnijos stebuklas – žmonių rankomis statyti vienuolynai. Ten jų yra daug ir beveik visi, kaip ir bažnytėlės, esti kalnuose. Į vieną iš jų teko ir mums užkopti“, – teigė pašnekovė. Kaip pasakojo D. Beržanskienė, armėnai mėgsta pasigirti, kad jų tauta kilusi iš Nojaus vaikaičio Haiko, kad per pasaulinį tvaną Nojus radęs vienintelį sausą plotelį savo laivui Ararato kalno viršūnėje. „Tačiau nors vietiniai ir labai didžiuojasi tuo kalnu, besipuikuojančiu Armėnijos herbe, juo gali pasidžiaugti tik iš tolo, kadangi kalnas stūkso Turkijos teritorijoje“, – paaiškino pokalbininkė. Be to, muzikos mokytoja sakė, kad armėnai yra labai religingi žmonės. Tai – pirmoji valstybė, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Ten veikia armėnų apaštališkoji bažnyčia. „Skiriasi ir armėnų kryžiai. Kiekvienas kryžiaus galas yra dvišakis. Kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje yra paplitusi kryždirbystė. Armėnai savo kryžius, išraižytus akmenyse, vadina Chačkarais. Pastarieji primena antkapius, neretai būna įmontuoti bažnyčių sienose.“, – sakė mokytoja.

Apkabindami sutinka ir išleidžia

Armėnijoje vykusio konkurso dalyviai turėjo progos nuvykti ir prie Sevano ežero, kuri armėnams atstoja jūrą. Ežero plotas – 940 kvadratinių kilometrų. Jis užima 5 procentus viso šalies ploto. „Ežeras tyvuliuoja aukštai kalnuose, yra vienas aukščiausiai virš jūros lygio esančių ežerų visame pasaulyje. Ten zuja įvairūs laiveliai, vandens motociklai. Aplankėme religinį kompleksą, nuo kurio atsiveria visas Sevano ežero grožis“, – su pasigerėjimu kalbėjo D. Beržanskienė.

Žinoma, mokytoja kartu su auklėtinėmis nepraleido progos pasigardžiuoti ir vietiniu maistu. Anot jų, kaukazietiška virtuvė neįsivaizduojama be mėsos ir tradicinių chačapurių. „Užsukome į vieną kavinę ir užsisakėme chačapurių. Mus nustebino tai, ką pamatėme lėkštėje. Tai buvo miltinis paplotis su sūrio įdaru ir įmuštais žaliais kiaušiniais. Vaizdas nesužavėjo, o ir patys nelabai supratome kaip reikia šį patiekalą valgyti, tad pasikvietėme padavėją. Pastaroji priėjusi prie stalo su šakute sumaišė kiaušinius ir sako: „pjaukite ir valgykite“. Negaliu sakyti, kad buvo neskanu, tačiau vaikai paragauti neišdrįso“, – šypsojosi mokytoja.

Palangiškiai Armėnijoje viešėjo ir Lietuvos Respublikos ambasadoje. Ten buvo pakviesti visų Pabaltijo šalių atstovai. „Pasirodo, kad Armėnijoje Lietuvos ambasada atstovauja ne tik visas Baltijos valstybes, bet kartu Vengriją ir Ispaniją. Tuo metu pats ambasadorius buvo išvykęs, tačiau mus priėmė įgaliotasis ministras Saulius Valainis bei patarėja Dovilė Survilaitė. Ambasadoje mums papasakojo apie šalį, patarė, kur turėtume apsilankyti, taip pat atskleidė vietinių žmonių būdo bruožus, paaiškino, ko galime iš jų tikėtis. Pavyzdžiui, pasakė, kad kaukaziečiai turi įgimtą savybę kartais pameluoti, o vėliau patys nelabai atskiria, ką melavo, o kur kalbėjo tiesą“, – sakė D. Beržanskienė. Visgi pašnekovė, pabrėžė, jog tai labai draugiški ir nuoširdūs žmonės. Armėnijos visuomenėje vyrauja labai stiprus šeimos kultas. O svečias jiems yra nepaprastai svarbus asmuo, kuris sutinkamas taip svetingai, kaip pats artimiausias šeimos narys. „Apkabindami sutinka ir apkabindami išleidžia. Tikrai nesijautėme, kad atvykome iš svečios šalies“, – patikino pokalbininkė.

 

Taip pat skaitykite: