Kristina Abromavičiūtė
„Pavyko dar daugybę kartų“
Simboliška, jog skulptūros sutiktuvės ir pristatymas įvyko per kurorto šventę „Myliu Palangą 2017“, įvykus Grafų Tiškevičių alėjos atidarymui. Mat, 1998 metais liepos 10 dieną, pasak A. Mončio namų-muziejaus direktorės Loretos Turauskaitės, muziejaus atidarymo ceremonijoje dalyvavo ir grafas Alfredas Tiškevičius.
„Pamatinė grandis“ (1963. Kalkakmenis, 43x33x32) – tai pirmoji 1963 metais menininko A. Mončio (1921-1993) iš vienalyčio kalkakmenio luito sukurta grandinė. Šio kūrinio pagrindu, skulptorius vėliau pradėjo kurti unikaliąsias grandines iš medžio. „Tai – ne pirmoji A. Mončio sūnaus dovana muziejui, tačiau ši yra ypatingai svarbi, – skulptūrą pristatė L. Turauskaitė. – Jean’o Christophe’o paklausiau, kodėl jis sutiko grandį padovanoti muziejui? J. C. Moncys atsakė, jog ši skulptūra neturėtų stovėti atokioje vietoje. Ją turi matyti daugiau žmonių šiame muziejuje, pamatyti kaip ypatingą pavyzdį, kaip menininko karjeros atspirties tašką. Kartu tai ir A. Mončio dvasios perdavimas“.
Negana to, „Pamatinės grandies“ pristatymo dienai skirtame laiške J. C. Moncys rašo: „Tai buvo pirmasis Antano išmąstytas darbas, pereinant iš originalios dimensijos į didesnes apimtis, turint omenyje jo grandines. Tai buvo vienintelė grandinė sukurta iš akmens. Šį kūrybos procesą jis ištobulino dirbdamas su medžiu. Esu įsitikinęs, kad imdamasis šio darbo A. Mončys labai ilgai galvojo. Po pirmosios grandies menininkas jau ištaria – pavyko. Tai – įmanoma. O paskui jam tai pavyko dar daugybę kartų“.
Medis – prigimtinė medžiaga
Prieš atgabenant „Pamatinę grandį“ į Palangą, skulptūra eksponuota sostinėje. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikė paroda „Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka: Janas ir Joëlis Marteliai (1896–1966), Francis Turbilis (1925–1991). Skulptūra, tapyba, koliažai, piešiniai“. Ji buvo skirta 95-osioms išeivijos skulptoriaus gimimo metinėms. Būtent šios parodos atidarymo metu J. C. Moncys ir prasitarė, jog norėtų, kad skulptūra sugrįžtų namo, į Palangą.
„Pamatinės grandies“ pristatymo metu, susirinkusiesiems smalsuoliams menotyrininkė dr. Danutė Zovienė, pastaruoju metu plačiai tyrinėjusi A. Mončio dokumentinį paveldą, kalbėjo: „Ši grandis neatsirado iš niekur. Gilinantis į menininko kūrybos klodus, galima įžvelgti nuoseklią jo darbų raidą. A. Mončys baigė architektūros studijas, kas tarsi akivaizdu – „Pamatinė grandis“ nestokoja architektūros elementų. Kita vertus, skulptorius kilęs iš Žemaitijos kaimo. Visi gerai žinome tradicines šiaudų pynimo technologijas, kurias buvo pamėgę vaikai. Jei kalbame apie brandžią menininko kūrybą, galime įžvelgti ir tokias grandies sąsajas su tradiciniu menu. Trečias dalykas – Henry’io Moor’o įtaka, kurią galima atsekti piešiniuose ir maždaug šešto dešimtmečio mažosios plastikos skulptūrose: aptakios formos, ažūras ir panašiai“.
Pasak D. Zovienės, pirmoji „Pamatinė grandis“, kurią skulptorius padaro iš akmens vėliau natūraliai perauga į medines grandis. Pastaroji medžiaga A. Mončiui kaip lietuviui, kilusiam iš šio krašto, vis dėlto buvo prigimtinė medžiaga.
Organiškas gamtos buvimas
Renginio metu svečiai turėjo galimybę susipažinti ir su kitais muziejuje eksponuojamais menininko darbais.
Apie darbų išskirtinumą pasakojusi menotyrininkė D. Zovienė, pabrėžė, jog nemažai kūrėjo darbų sudaro perkomponuojamos skulptūros. „Iš šių darbų ir išaugo grandininės skulptūros, kurios priklausomai nuo erdvės gali būti eksponuojamos vis kitaip“, – aiškino A. Mončio archyvą tyrinėjusi menotyrininkė. Anot D. Zovienės, gamtos buvimas kartu su šiomis skulptūromis – organiškas. „Šiose grandininėse skulptūrose nesunkiai galima atsekti žmogaus figūros siluetą: griaučius, šonkaulius, kaukoles. Taip kaip supintas mūsų organizmas, taip ir A. Mončio skulptūrose susipina įvairios dalys, kurios juda, sudaro gyvumo įspūdį. „Tad ši pamatinė grandis, čia, muziejuje, yra ypatingai svarbi, kadangi nuo jos prasidėjo labai originalus, savitas ir nepakartojamas A. Mončio stilius. Kita vertus, tikriausia nėra geresnės vietos šiai skulptūrai, įamžinančios A. Mončį, nei Palanga, gimtoji skulptoriaus žemė“.