Sanatorinėje mokykloje – renginys Pasaulinei baltosios lazdelės dienai paminėti

46

Spalio mėnesį mokykloje pasaulio pažinimo bei dorinio ugdymo pamokose buvo kalbama apie regėjimo negalę turinčius žmones bei jų rūpesčius. Mokyklos nuotr.

Spalio 11 d. Palangos sanatorinėje mokykloje vyko edukaciniai renginiai Pasaulinei baltosios lazdelės dienai paminėti.

Spalio 15-oji – Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Ja siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių, turinčių regėjimo negalę, problemas, mažinti jų patiriamą socialinę bei kultūrinę atskirtį. Atmintinos dienos simboliu laikoma baltoji lazdelė – vienas pagrindinių įrankių, kuriuo naudojasi aklieji. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vienija beveik 7000 žmonių.

Spalio mėnesį mokykloje pasaulio pažinimo bei dorinio ugdymo pamokose buvo kalbama apie regėjimo negalę turinčius žmones bei jų rūpesčius.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Daiva Bušmienė pakvietė atvykti į mokyklą viešnią – Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos padalinio vyr. bibliotekininkę Indrę Ordavičienę. Ji įtaigiai papasakojo mokiniams apie galimas regos sutrikimo priežastis, būdus, kaip iš anksto užkirsti kelią ligai. Moksleiviai įsitraukė į pokalbį apie traumas, dalijosi savo patirtimi. Indrė klausė, ar vaikai nori matyti pasaulį, išsaugoti savo regėjimą, ragino būti atsargiems. Pasiūlė pakalbėti su tais, kurie prarado regėjimą, padėti blogai matančiam žmogui, palydėti jį, parnešti maisto produktų. Neregiams svarbi kiekviena smulkmena.

I.Ordavičienė parodė priemones, pritaikytais akliesiems, kurios naudojamos buityje, kasdienybėje.

Moksleiviai žiūrėjo ištrauką iš vaidybinio filmo „Rojaus spalva“ (1999, režisierius Majidas Majidi) apie Muhamedą – aklą berniuką, besimokantį specialiojoje Teherano mokykloje.
Vaikai drąsiai ir noriai atliko įvairias užduotis užrištomis akimis. Vyresniųjų klasių moksleiviai turėjo atpažinti paveikslėlius, juos liesdami rankomis, užsimerkę pabandė rašyti Brailio raštu. Mergaitės pabandė eiti klase, naudojantis baltąja lazdele. Dviese rideno vienas kitam golbolo (garsinį) kamuolį.

I.Ordavičienė parodė priemones, pritaikytais akliesiems, kurios naudojamos buityje, kasdienybėje. Tai – garsinės knygos, žurnalai; laikrodžiai – išmanieji (kas pusę valandos pasako laiką), liečiamieji (atidarius ciferblatą apčiuopiami skaičiai); išmanieji garsiniai telefonai (pasako atstumą, gatvės pavadinimą); šachmatų lenta ir šachmatai (paaiškino, kaip atskirti baltas figūras nuo juodų), užrašai ant vaistų pakuočių, balsavimo biuleteniai.

Vyresniųjų klasių mokiniai bei mokytojai žiūri filmą apie Muhamedą – aklą berniuką, besimokantį specialiojoje Teherano mokykloje.

Matematikos bei informacinių technologijų mokytoja Asta Kornišinienė parodė savo šviesaus atminimo tėvelio, masažuotojo, palangiškių vadinamo „auksinių rankų žmogumi“, Napaleono Maselskio spausdinimo mašinėlę, skirtą akliesiems.

I.Ordavičienė supažindino mokinius su Brailio raštu, kuris atstoja šviesą daugybei neregių. Tokio rašto pagrindu tapo Charleso Barbier sukurta dvylikataškė sistema, pavadinta „naktiniu rašymu“. Ji buvo skirta naudoti kareiviams esant nepakankamam apšvietimui arba naktį. Tačiau ši sistema jiems buvo per daug sudėtinga. Paauglys neregys Louisas Brailis (1809–1852) pastebėjo pagrindinį Ch. Barbier sistemos trūkumą – rašmuo buvo per platus, žmogaus pirštas nepasislinkęs negalėjo apčiuopti jo viso. Jis pertvarkė Ch. Barbier rašmenis iš dvylikos į šešių taškų rašmens elementų sistemą. Taip 1829 m. Paryžiaus aklųjų institute atsirado raštas, pavadintas penkiolikamečio išradėjo vardu.

Nepraėjus nė pusamžiui, 1878 m., Brailio raštas buvo patvirtintas naudoti visame pasaulyje. Aklieji pirmąją kartą istorijoje turėjo abėcėlę, kuri tiko tekstui užrašyti. Pranas Daunys – lietuviškosios Brailio abėcėlės sudarytojas (1927 m.).

Direktorius Alvydas Milinis padėkojo Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos padalinio atstovei Indrei Ordavičienei už kūrybingus edukacinius renginius

Sėkmingai aklųjų ir silpnaregių integracijai į bendruomenę labai didelę reikšmę turi tinkamai sutvarkyta, jų poreikiams pritaikyta fizinė aplinka – šaligatviai, gatvių perėjos, įėjimai į viešosios paskirties pastatus, galimybė greitai ir tiksliai susiorientuoti juose. Netinkamai tvarkoma ar nepritaikyta fizinė aplinka neįgaliam žmogui ne tik sukelia papildomų sunkumų, bet gali būti pavojinga. Žmogus gali patirti įvairių traumų, o kartais iškyla net tiesioginis pavojus jo gyvybei.
Neregiui labai naudinga priemonė, padedanti saugiai pereiti gatvę – garsinis šviesoforas.

Vytauto Didžiojo universitetas yra viena geriausiai pritaikytų neįgaliesiems aukštųjų mokyklų Lietuvoje. Jame tinkamai sutvarkyta infrastruktūra neregiui – iškiliais skaičiais pažymėtos auditorijos, užrašai Brailio raštu liftuose.

I.Ordavičienė papasakojo ir apie žymius žmones, kuriems regėjimo negalė nesutrukdė pasiekti profesinių aukštumų. „Jei Dievas galėtų dainuoti, jo balsas būtų kaip Andreos Bocelli“, – kartą pasakė dainininkė Celine Dion, kviesdama įžymųjį klasikinės muzikos atlikėją į sceną. Jis jodinėja, čiuožia, slidinėja ir plaukioja burlente.

Į septintoko Dovydo Valiaus klausimus atsako Dalia Baužienė

Edukaciniams renginiams pasibaigus, mokiniai nenorėjo išsiskirstyti. Jiems buvo įdomu klausyti lektorės pasakojimo bei patiems pabandyti tamsoje pajusti aplinką.

Direktorius Alvydas Milinis padėkojo Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos padalinio atstovei Indrei Ordavičienei už kūrybingus edukacinius renginius ir pakvietė vėl apsilankyti mūsų mokykloje.

Ingrida Rimšienė,
Palangos sanatorinės mokyklos bibliotekininkė

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia