Palangos burmistras Jonas Šliūpas su šeima ir giminaičiais prie savo namo Palangoje. 1933 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Vytautas  Abromaitis, 

Palangos  burmistro  Jono  Šliūpo  muziejaus  edukatorius

Joną Šliūpą dėl politiškai nepriklausomos Lietuvos idėjos galima vadinti ir drąsuoliu, ir svajotoju. J.Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6, 7 arba 8 d. (civilinė metrikacija neleidžia patvirtinti) Rakandžiuose, Šiaulių apskrityje – lygiai prieš 160 metų, ir praėjus tik dvidešimt dvejiems metams nuo jo gimimo dienos Šiaurės Vakarų krašte J.Šliūpas aiškiai žinojo, kad yra lietuvis. Kas J.Šliūpui suteikė tokį aiškų kompasą, kai visi aplinkui arba kreipė savo akis į Lenkiją, arba nesvarstė savo tautiškumo klausimo?

Susivokti  esant  lietuviu

Lietuvoje  XVIII  a.  pabaigoje  buvo  rašomos  modernios  konstitucijos,  kurioms,  deja,  nebebuvo  laiko  įsigalioti  ir  pernelyg  giliai  įsišaknyti,  nes  bendrą  Lenkijos-Lietuvos  valstybę  dalijosi  kitos  valstybės.  Sukilti  prieš  tokią  didžiųjų  imperijų  valią  ryžosi  tik  kai  kurie  Švietimo  epochos  paveikti  gigantai  kaip  Tadas  Kosciuška  –  pastarasis  buvo  taip  paveiktas  laisvės  idėjų,  kad  jos  jį  pašaukė  kovoti  už  laisvės  idėją  ne  tik  Lenkijoje,  bet  ir  už  Atlanto,  Amerikoje.  Tačiau  apie  valstiečių  ar  miestiečių  inicijuotas  revoliucijas  ar  bažnyčios  ir  valstybės  kvestionavimą  vis  dar  nebuvo  jokios  kalbos.  Lietuvoje  net  1830-1831  ir  1863-1864  m.  sukilimų  organizavimu  užsiėmė  dvasininkija  ir  bajorija  –  nei  mokslo,  nei  švietimo  idėjos  iki  lietuvių  tautos  branduolį  sudariusių  valstiečių  (remiantis  kalbos  kriterijumi)  nebuvo  atkeliavusios.  Tuo  suinteresuotas  buvo  ir  Rusijos  caras  –  iki  pat  XIX  a.  pabaigos  Lietuva carinės imperijos sudėtyje tvarkėsi  su  baudžiava  ar  jos  padariniais,  ir  tauta  plačiąja  prasme  vis  dar  miegojo.  Net  nesiruošianti  busti,  dar  daugiau  –  net  nežinanti,  kad  miega.  Susitaikiusi  su  savo  padėtimi  ir  pamiršusi  svajones  apie  gyvenimo  sąlygų  pagerinimą,  juo  labiau  apie  nepriklausomą  gyvenimą.

Lietuvai  nepriklausomybės  atkūrimui  teko  palaukti  naujos  kartos  ir  naujai  susiformavusios  inteligentijos, kurios didelę dalį sudarė Užnemunėje ir Kuršo gubernijoje išsiugdę lietuviai.  Kokią  vietą  šioje  inteligentijoje, padėjusioje pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui,  užima  Jonas  Šliūpas?  Jis  kartu  su  Jonu  Basanavičiumi  buvo  tos  naujosios  inteligentijos  ryškiausias  atstovas  –  švietėjas,  stengęsis istorinę atmintį apie nepriklausomą Lietuvos valstybę  paversti realiu Lietuvos  valstybingumu, ir visą savo gyvenimą stengęsis panaikinti atotrūkį tarp mokslo ir  obskurantizmo,  ir  galbūt  pirmasis,  iškėlęs  politiškai  nepriklausomos  Lietuvos  idėją  (šiame  klausime  galutinai  padėti  tašką  reikėtų  gilesnės  istorijos  studijos).  Turint  galvoje,  kad  net  Lietuvos  himno  autorius  Vincas  Kudirka,  trejais  metais  vyresnis  už  Joną  Šliūpą,  atrado  savyje  lietuvį  tik  su  ašaromis  akyse  lietuvių  kalba  perskaitęs  „Aušros“  pirmą  numerį,  Šliūpą  dėl  politiškai  nepriklausomos  Lietuvos  idėjos  galima  vadinti  ir  drąsuoliu,  ir  svajotoju.  Šliūpas gimė  1861  m.  kovo  6, 7  arba  8  d.  (civilinė  metrikacija  neleidžia  patvirtinti)  Rakandžiuose,  Šiaulių  apskrityje  –  lygiai  prieš  160  metų,  ir  praėjus  tik  dvidešimt  dvejiems  metams  nuo  jo  gimimo  dienos  Šiaurės  Vakarų  krašte  Šliūpas  aiškiai  žinojo,  kad  yra  lietuvis.  Kas  Šliūpui  suteikė  tokį  aiškų  kompasą,  kai  visi  aplinkui  arba  kreipė  savo  akis  į  Lenkiją,  arba  nesvarstė  savo  tautiškumo  klausimo?

Galbūt  tai  vaikystėje  nugirsta  Šliūpų  dinastijos  istorija:  „XV  a.  dabartinių  Šliūpų  pro…  pro…  pro…  prosenelis  Šliūpas  skundėsi  Lietuvos  Didžiajam  kunigaikščiui  Vytautui  dėl  žemės  ir  bylą  prieš  kaimyną  laimėjo.  Eidamas  Tytuvėnų  giria  Šliūpas  nugalabijo  jį  užpuolusį  razbaininką,  kurio  darže  rado  daug  užsiūtų  „raudonųjų“.  Taip  Šliūpai  praturtėjo,  tapo  dvarponiais.  Visas  geras  nuėjo  perniek,  kai  vieną  iš  Šliūpų  –  Hyeronimą  –  paviliojo  kortos  ir  pinigai.  Turtai  buvo  pragerti  ir  pralošti.  Po  to  Šliūpai  persikėlė  gyventi  į  Moniušių  girias  ir  ten  gana  vargingai  gyveno…“ 

Jonas Šliūpas. Archyvų nuotr.

Nepaisant  šios  istorijos  nelinksmos  pabaigos,  galbūt  ji  leido  Šliūpui,  nors  ir  paprastų  valstiečių  atžalai,  jausti  savo  vietą  ir  įsišaknijimą  laikotarpyje,  laikomame  Lietuvos  valstybingumo  ir  geopolitinių  pasiekimų  viršūne.  Nereikėtų  nuvertinti  precedentų  svarbos  ir  anksčiau  veikusių  asmenybių  šleifo.  Juk  daug  lengviau  tapti  didžiuoju  kunigaikščiu  žinant,  kad  jau  yra  buvęs  karalius,  arba  tapti  Galilėjumi  žinant,  kad  jau  yra  buvęs  Kopernikas,  nei  leisti  sau  galvoti  apie  tokią  galimybę  neegzistuojant  istoriniams  precedentams.  Pagrindinė  Šliūpą  valdžiusi  idėja,  nušvietusi  jam  kelią,  buvo  lietuviškasis  patriotizmas.  Kas  jam  jį  įskiepijo,  neaišku,  bet  gimnazijoje  tuo  užsidegęs  jis  liko  tam  ištikimas  visą  gyvenimą.  Šliūpas  tapo  asmenybė, turėjusi išskirtinio ryžto priešintis lietuvių išmoktam prisitaikėliškumui,  nuolaidumui,  susitaikymui  ir  kentėjimui, ir priminusia lietuvių tautai užmarštin nukeliavusį kovingumą, pasitikėjimą savimi ir drąsų idealų siekimą.

Už  sienos  –  aušra

Joną  Šliūpą  dar  mažą  tėvai  išsiuntė  mokytis  ir  patarnauti  pas  dėdę  kunigą,  o  netrukus  gabus  vaikas  buvo  priimtas  į  Jelgavos  gimnaziją.  „Goethe,  Schilleris,  Heine,  Lessingas,  Kantas,  Hegelis,  Fichte,  Mozartas,  Beethovenas,  vokiečiai  mokytojai  įvesdino  mus,  mokinius  į  švelnius  kosmopolitizmo  jausmus  taip,  jog  manyje  bebundantis  lietuviškasai  šovinizmas  apsitašė  ir  patapo  tuomi,  kuomi  reikia  kad  būtų,  beje,  –  tikru,  plačiu  patriotizmu,  apglėbiančiu  ir  artimą  man  tėvynę  ir  tolimą  plačią  žmoniją“,  –  rašė  Šliūpas. 

1880  m.,  baigęs  mokyklą  puikiais  rezultatais,  Šliūpas  tais  pačiais  metais  įstojo  į  Maskvos  universitetą  studijuoti  filologiją,  o  1881  m.  perėjo  į  Teisės  fakultetą.  Tuo  metu  pradėjo  reikštis  ir  Šliūpo  susirūpinimas  lietuvybe  –  1882  m.  vasarą  J.  Šliūpas  nuvyko  susipažinti  su  Prūsijos  Lietuva.  „Dyviną  įspaudą  padarė  ant  manęs  Prūsija,  –  rašė  J.  Šliūpas.  –  Keliai  dailūs,  ūkė  kilta,  namai  kaimų  ir  miestelių  švarūs,  bet  dvasė  žmonių,  kas  link  savo  tautos,  užmigusi!  Jiems  rūpi  tik  trupučius  mūsų  pasakų,  mįslius,  dainas  surinkti,  idant  išliktų  tie  skarbai  mirštančios  lietuvių  tautos!  „Tik  mes  dar  nemirštame!“  –  tariau  sau  –  ir  veltui  jūs,  prūseliai,  giedate  mums  „requiiescant  in  pacem!“  „Be  reikalo  užsimojimai,  100  metų  per  vėlai  užgimęs  esi“  –  atsakė  Šliūpui  vietos  inteligentai,  tačiau  tai  tik  dar  labiau  įkvėpė  Joną  Šliūpą  stengtis  savo  gyvenimu  įrodyti  esant  priešingai.

Kitais  metais  Šliūpas  persikėlė  į  Peterburgo  universiteto  Gamtos  fakultetą  studijuoti  tiksliųjų  mokslų,  nes  tikėjosi  juos  baigęs  būti  naudingesnis  Lietuvai.  Peterburge,  kaip  ir  Maskvoje,  jis  dalyvavo  lietuvių  studentų  visuomeninėje  veikloje,  subūrė  kelias  organizacijas.  Tačiau  Jono  Šliūpo  kelias  Rusijos  universitetuose  baigėsi 1882 m. pabaigoje, kai jis kartu su kitais prieš caro valdžią protestavusiais studentais buvo suimtas ir išsiųstas į Lietuvą be leidimo ar vilties būti kada nors priimtas į bet kokį Rusijos universitetą.  Kalėjime  sunkiai  susirgęs  Šliūpas  buvo priverstas grįžti  į  gimtuosius  Rakandžius  su  uždarytomis  durimis  į  Rusijos  universitetus  ir  artėjančiu  šaukimu  į  caro  kariuomenę. 

„Parvažiavęs  į  Šiaulius  mislinau,  ar  eiti  į  kariuomenę  tarnauti  „batiuškai“  ir  atsižadėti  nuo  ilgametinių  sapnų  apie  tai,  „kad  rašysiu,  tai  rašysiu“,  –  ar  gal  kitaip  –  užrubežiuose  –  bene  įstengsiu  pasiekti  aukštesnį  mokslą  ir  išpildysiu  savo  pasiuntinybės  užduotis:  mat,  apaštalu  jaučiausi  pilna  burna!“  Vis  dėlto,  nugalėjo  siekis  išsimokslinti,  kuris  Šliūpą  nuvedė  į  Šveicariją,  tačiau  pažadams  apie  mokslo  finansavimą  neišsipildžius,  Šliūpas  stovėjo  kryžkelėse:  jam  siūlė  prisijungti  į  revoliucinės-teroristinės  organizacijos  Narodnaja  Volia  gretas  veikti  prieš  carą,  o  jis  pats  svarstė  galimybė  vykti  į  Čilę  ūkininkauti.

Tuo  pat  metu  Prūsijos  Lietuvoje  pasilikęs  leidėjas  Martynas  Jankus  sprendė  problemą,  kaip  surasti  redaktorių  lietuviškam  laikraščiui  „Aušra“,  kurį  redagavęs  J. Mikšas  netikėtai  pasitraukė  iš  pareigų ir grįžo į Lietuvą.  Jankus  nesijautė  galįs  redaguoti  laikraštį,  ir  prisiminė  prieš  metus  Prūsijos  Lietuvoje  apsilankiusį  ir  į  Šveicariją  nukakusį  Šliūpą,  kurį  ir  pakvietė  atvažiuoti  į  Bitėnus.  Nors  dar  universitete  Šliūpui kilo mintis  leisti lietuvišką laikraštį,  ir  jis  buvo  laimingas,  kai  staiga  atsivėrė  proga  tiesiogiai  dirbti  tautos  laisvinimo  labui  redaguojant  ir  spausdinant  „Aušrą“,  tačiau  neturėdamas  pinigų  ir  baimindamasis  dėl  savo  asmeninio  saugumo,  Šliūpas  delsė.  Tačiau  Jankui  pasižadėjus  suteikti  jam  naują  Jules  Richter  tapatybę,  priimti  į  savo  namus  darbininku  ir  duoti  pilną  išlaikymą,  Šliūpas  pagaliau  sutiko.  Vykdamas  atgal  pro  Prahą, jis gavo J.Basanavičiaus  palaiminimą  būti  redaktoriumi su  sąlyga,  kad  atsiųs  visus  spaudai  ruošiamus  rankraščius jam  peržiūrėti (Šliūpas charakteringai nepaisė tos sąlygos,  pasitikėdamas  savo  kaip redaktoriaus  įgūdžiais  ir  siekdamas  užtikrinti greitesnę  laikraščio  leidybą).  Gavęs  iš  J.Basanavičiaus  kelis  talerius  kelionei,  kurių  užteko  tik  iki  Torūnės,  jaunasis redaktorius atvyko  į  Jankaus  ūkį  ir  ėmė  redaguoti  „Aušrą“,  už  pastogę  ir  maistą  atsilygindamas  ūkio  darbais.  Ir  nors  dvidešimt  dvejų  metų  redaktoriaus gyvenime  šis  „Aušros“  epizodas  buvo  epizodinis,  būtent  jis  pervertė  Lietuvos  istorijos  puslapio  naują  gadynę,  ir  būtent  dėl  jo  Šliūpas  labiausiai  žinomas. 

Akimirka iš Jono Šliūpo gyvenimo. Archyvų nuotr.

Palyginti  su  kitais  Mažosios  Lietuvos  laikraščiais,  Šliūpo  straipsniai  apie  dvarų  darbininkų  ir  kaimiečių sunkią padėtį darėsi vis liberalesni ir pasaulietiškesni.  Pamažu  jis  pradėjo  laikraštyje  kelti  ir  kai  kurias  socialinės  nelygybės  problemas.  „Aušros“  ketvirtajame  numeryje  Šliūpas  rašė,  kad  negana  mylėti  Lietuvą,  lietuvių  tautą  ir  gėrėtis  jos  praeitimi.  Reikia  ieškoti  jos  smukimo  priežasčių,  stiprinti  krašto  ekonomiką  ir  kultūrą,  mažinti turtinę nelygybę. Tam jis rėmėsi savo socializmo supratimu, kurį savaip suprasdamas, siūlė steigti „draugijines ūkes“ – kooperatyvus. „Aušros“  pozityvistinė  ir  socialistinė  kryptis  atstūmė  Lietuvos  konservatyviąją  visuomenę,  o  ypač  dvasininkiją.  Tačiau  priešiškos jai buvo ne tik spausdinamos idėjos, o ir pats redaktorius – dar  studentaudamas  Šliūpas  nesusilaikydavo  nepasisakęs  viena  kita  proga  kritiškai  apie  tikėjimą  ir  kunigus.  „Aušros“  laisvamaniška  kryptis,  Šliūpo  vis  labiau  kreipiama  į  socialistinę  ir  net  į  ateistinę  pusę,  tegalėjo  tik  atstumti  kunigų  įtakoje  esančią  Lietuvos  visuomenę.  „Aušros“  leidėjai  ir  jos  bendradarbiai,  ypač  Šliūpas,  kenkė „Aušros“  pasisekimui,  neįvertinę  ir  nepaisę  liaudies  bažnytinės  ideologijos,  kurią  kunigai  skiepijo  per  amžius  –  ši  tendencija  lydėjo  ne  tik  „Aušrą“,  bet  ir  visą  vėlesnį  J.  Šliūpo  gyvenimą.

Prūsijos  Lietuvos  vietos  pareigūnai  ir  dvasininkai  greitai  įžvelgė  naujai kalbančiame lietuviškame  laikraštyje  priešvalstybinę  linkmę.  Jie  susidomėjo  paslaptingo  redaktoriaus,  dirbančiu  paprastu  darbininku  Bitėnuose,  asmenybe  ir  greit  išsiaiškino,  kad  Jules  Richter  yra  iš  tikrųjų  iš  Rusijos  pirma  į  Šveicariją  pabėgęs  Šliūpas.  Tik  prieš  metus  tapęs  nepageidaujamu  Rusijoje,  Šliūpas  1884  m.  pavasarį  tapo  nepageidaujamas  ir  Prūsijoje.  Šliūpo  padėtis  Mažojoje  Lietuvoje  pasidarė  nesaugi,  ir  jo  akys  nukrypo  į  Ameriką. 

Prūsijos  valdžiai  ėmus  persekioti,  Šliūpas  per  Lietuvą  nuvyko  į  Jelgavą,  susižiedavo  su  būsima  žmona  Liudvika  Malinauskaite,  pasiskolino  pinigų  kelionei  ir  per  Prūsiją  išvyko  į  Hamburgą,  o  iš  ten  –  į  Ameriką.  Nors  dauguma  ten  atvykusių  lietuvių  imdavosi  sunkiausių  ir  mažiausiai  apmokamų  darbų  anglių  šachtose  ir  skerdyklose,  o  Šliūpas  ir  pats  pabandė  kelis  mėnesius  padirbti  ūkyje  ir  net  svarstė  galimybę  stoti  į  JAV  kariuomenę,  jam  buvo  per  daug  sudėtinga  tapti  dar  vienu  niekuo didelėje  valstybėje.  Pasijautęs  „lietuvybės  apaštalu“,  Šliūpas  atidavė  Niujorko  leidėjui  Mykolui  Tvarauskui  paskutiniuosius  dolerius  ir  pradėjo  kartu  su  juo  leisti  laikraštį  „Unija“. Tai buvo tik pradžia – kitus  trisdešimt  metų  Šliūpas  savo  darbais,  įkurtomis  organizacijomis,  leidžiamais  laikraščiais  ir  knygomis,  kelionėmis  ir  prakalbomis  lietuvių  kolonijose  darė  didžiulę  įtaką  lietuvių  religiniam,  kultūriniam,  visuomeniniam  gyvenimui. 

Maži  išeivių  pasauliai  didelėse  U.S.A.

„Nuo  pačių  pradžių  mano  triūsui  Amerikoje  buvo  užbrėžtos  aiškios  linijos:  pirmoje  vietoje  lietuvybė  su  idealu  laisvos  Lietuvos-Latvijos,  troškimas  atsiskirti  nuo  lenkų  įtakos,  kuri  tuomet  reiškėsi  ypačiai  per  lenkų  bažnyčią,  noras  šviesti  ir  auklėti  tautą  mokslo,  laisvės  ir  pažangos  šviesoje,  nusikratant  tarp  kitko  ir  nuo  pragaištingos  įtakos  religiškųjų  dogmų“,  –  rašė  Šliūpas. 

Akimirka iš Jono Šliūpo gyvenimo. Archyvų nuotr.

Lietuvių  išeivijoje  Šliūpas  tapo  vienu  iš  pasipriešinimo  katalikiškai  polonizacijai  vadovų,  ir  kovojo  prieš  unijines  tendencijas,  siekusias  paneigti  lietuvių  kalbą  ir  kultūrą.  Šliūpas  pabrėžė  lietuvių  tautos  savitumą,  teisę  į  politinį  apsisprendimą  ir  davė  atkirtį  lenkiškai  įtakai  savo  Niujorke  išleistoje  knygoje  „Lietuviai  ir  lenkai“,  kurioje  vienas  pirmųjų  suformulavo  išvadą,  kad  „Lietuva  nori  būti  politiškai  nepriklausoma“.  Labiausiai  jam  rūpėjo  supažindinti  savo  brolius  lietuvius  su  tautos  istorija,  suteikti  jiems žinių ir išblaškyti įvairius mokslui prieštaraujančius prietarus.  Tačiau  tam  pirmiausia  reikėjo  užtikrinti  lietuvybės  gyvavimą,  o  lietuviai,  atvykę  į  JAV,  burdavosi  ne  į  savo  organizacijas,  o  šliedavosi  prie  lenkų,  kadangi  jų  buvo  daugiau.  Šliūpas  apsižiūrėjo,  kad  norint  užtikrinti  lietuvybės  idėjų  gyvavimą  ir  plėtrą,  reikia  lietuvius  atskirti  nuo  lenkų  parapijose,  kuriose  šeimininkavo  kunigai  lenkai,  propagavę  unijos  tradicijas  ir  išskirtinai  lenkų  kalbą.

„Neturtingiausi  angliakasiai  buvo  geriausi  mano  draugai“,  –  kalbėjo  Šliūpas.  Imigrantų  prašomas,  jis pakvietė  į  lietuvių  koloniją  lietuvį  kunigą  Aleksandrą  Burbą.  „Liekti  dar  apibūdinti,  kaip  lietuviai  steigė  savo  lietuvišką  parapiją  Niujorke  ir  bent  bažnyčios  reikaluose  atsiskyrė  nuo  lenkų;  čion  juk  be  manęs  nebuvo  apsieita.  Nors  aš  nebuvau  bažnytininkas  savo  įsitikinimais,  bet,  matydamas,  kad  kitaip  lietuvių  neatitrauksiu  nuo  lenkų,  dėjau  pastangas  parūpinti  lietuvišką  kunigą  per  įsteigimą  lietuviškos  parapijos.  Tai  jau  galutinai  prieš  mane  sukiršino  lenkus  ir  sulenkėjusius  lietuvius.  Už  tai  ėmė  mane  viešai,  ypačiai  laikraščiuose,  pravardžiuoti  carų  šnipu  ir  kitokiais  epitetais,  o  vėliau  net  rengtasi  Niujorke  mane  užpulti  ir  pakarti  –  ne  juokais,  bet  iš  tikrųjų.  Gal  neišdrįsta  buvo  tik  todėl,  kad  buvau  stiprus,  stambaus  ūgio  ir  bijotasi  užkabinti  „lietuviškasis  levas“.  Tegul  šiandien  kas  pasidrąsina  sakyti,  būk  tai  lietuvninkai  nesusiprantą,  kuomi  jie  esą,  nėgi  junta  neteisybių,  kokias  jiems  daro  prašaliečiai.  Taigi  vienu  frontu  laimėjau  kovą:  lietuviai  susiprato  lietuviais  beesą,  atsiskyrė  nuo  lenkų,  susirūpino  savais  reikalais,  bet  iš  užpakalio  krito  smūgis  man  asmeniškai“. 

Vis  dėlto  Šliūpas  su  religija  turėjo  tik  tiek  saitų,  kiek  to  reikalavo  lietuvybės  tikslai.  Religiją  jis  laikė  neapsišvietimo  sindromu  ir  ragino  žmones  šviestis.  Apskritai  didžiausia  lietuvių  tautos  vargo  priežastimi  jis laikė  žmonių  tamsumą,  ir  būtent  apsišvietimas  turėjo  atnešti  išsivadavimą  –  švietimas  jam  atrodė  vaistas  nuo  religinės  ligos,  pakelsiantis  gyvenimo  lygį. 

Jis  tautiečių  apšvietą  stengėsi  įgyvendinti  leisdamas  laikraščius,  knygas,  važinėdamas  su  prakalbomis,  net  steigdamas  mokyklas.  Ši  jo  kova  truko  beveik  du  dešimtmečius. 

Šliūpas  buvo įsitikinęs,  kad  visuomenės  pažanga  vystysis  mokslui  kovojant  su  religija,  plėtojantis  žmonijos  protinei  minčiai,  dėl  to  labai  aštriai  puolė  klerikalus  ir  klerikalizmą.  Šliūpas  tvirtino,  kad  kol  lietuviai  yra  užguiti  ir  tamsūs,  tol  jie klusniai  kenčia  apgaulę,  patyčias,  nekeršija  už  jiems  daromas  skriaudas,  tuo  tarpu  apšviesti  žmonės  atsibus,  subręs  ir  sumokės  už  visas  nuoskaudas.  Šliūpas  ir  to  metu  ateistai  bei  laisvamaniai  dažnai  nekreipė  dėmesio  į  tikinčiųjų  jausmus,  ir  su  šūkiais  „Dvasininkai  negali  būti  mokytojais  ir  perspėtojais  lietuvių!”  įžeisdavo  ne  tik  dvasininkus,  bet  ir  tikinčiuosius.  Šliūpo nuomone, didžioji dalis lietuvių kunigų JAV atlikdavo  savo  pareigas  tik  pasipelnymo  tikslais,  trukdė  kurtis  ir  veikti  pasaulietinėms  išeivijos  organizacijoms.  Tai  prieštaravo  Šliūpo  įsitikinimui,  kad  kunigai  turi  dirbti  transnacionalinį  visuomeninį  darbą,  padėti  šviesti  lietuvių  tautą. Jam krikščionybė  buvo  tautos  nelaimė,  kai  ponai  ir  kunigai  užkrovė  liaudžiai  baudžiavos  jungą,  ir  „maskoliški  ponai,  caro  valdžia  atėmė  viską  nuo  lietuvių“. Anot Šliūpo, trys blogieji veiksniai, nusmukdę lietuvius, buvo karčiama, neapšviesta moteris ir bažnyčia, tuo tarpu trys geri veiksniai,  padėję  lietuviams  pakilti, buvo spauda,  draugijos,  prakalbos.   Šliūpas  tikinčiuosius  vadindavo  nemokšomis,  neapsišvietusiais,  dvasininkus  tiesiog  keikė,  sakydamas,  kad  jie  yra  „dvasiški  rakaliai“,  „praskustgalviai“  ir  apakę  fanatikai. 

Kovodamas  dėl  tautinio  lietuvių  sąmoningumo,  narsiai  puldamas  lietuvybės  priešus,  taip  pat  ir  lenkus  bei  sulenkėjusius  lietuvius,  Šliūpas  neretai  nuteikdavo  prieš  save  žmones.  Neverta  stebėtis,  kad  matydamas  religijoje  kliūtis  lietuvių  švietimui  ir  pažangai,  ir  tai  išliedamas  kalbose  ir  tekstuose,  prieš  save jis  nukreipė  ir  dvasininkiją. Anot  Šliūpo,  reikėjo  vien  nenuilstamai  kovoti  su  dvasininkais, todėl jo  veikla  ir  raštai  vis  siekė  „iki  galo“  –  ką  jis  gyrė,  tai  gyrė  iki  kraštutinumo,  ką  koneveikė,  tai  koneveikė  iki  paskutiniųjų  ir  apdrabstė  kartais  ne  visai  valyvais  žodžiais.  Dėl  tokių  pažiūrų  jis  turėjo  daug  gerbėjų,  bet  ne  mažiau  ir  priešų.

Dekartas,  Darvinas  ir  Nyčė  lietuviams

Išeivių  švietimui  didelę  reikšmę  turėjo  J.  Šliūpo  skaitomos  paskaitos,  vadinamosios  „prakalbos“.  Tokias  šviečiamąsias  kalbas  pradėjęs  sakyti  dar  tuomet,  kai  persikėlė  gyventi  į  Pensilvanijos  lietuvių  angliakasių  miestelius,  tokiu  būdu  jis  pasiekė  daugelio  lietuvių  širdis  ir  protus,  tačiau  neišvengiamai  susirado  ir  priešų  –  kunigų  sukurstyti  religingi  imigrantai  ne  kartą  mėgino  su  juo  fiziškai  susidoroti,  skundė  jį  policijai,  rengė  pasalas. 

„Bruklino,  Niujorko  laisvamaniai  1896  m.  surengė  paskaitas,  kurios  turėjo  vykti  prie  Grand  gatvės,  netoli  pervažos  per  East  River  į  Niujorką.  Iš  Scrantono  Pensilvanijoje  nukeliavau  į  Brukliną  Niujorke,  ir,  prisirinkus  žmonių  pilnai  svetainei,  paskirtu  laiku  pradėjau  savo  paskaitą  apie  tai,  iš  kur  ir  kaip  kilo  žmogiškoji  veislė.  Pradėjau  kalbėti,  viena-kita  bobelė  ėmė  bliauti  lyg  avys,  tačiau  man  jas  sugėdinus,  tuojau  nutilo.  Į  tą  tarpą  svetainėn  įgarmėjo  8  policininkai  vedami  seržanto  ir  sustojo  eilėje  gale  svetainės.  Aš  labai  nustebau  ir  paraginau  auditoriją  tyliai  ir  tvarkingai  užsilaikyti,  nesą  mano  kalba  nesti  draudžiama  JAV  įstatymais  ir  nieko  pikto  negalės  įvykti.  Visgi  du  ar  trys  vyrai  ir  viena-kita  moteris  ėmė  kas-žin-ką  murmėti,  mat  manė,  kad  policija  prie    manęs  kabinsis,  o  čia,  kaip  bematant,  policija  pagriebė  triukšmadarius  už  apykaklės  ir  išjodino  iš  svetainės.  Aš  kalbėjau  bent  dvi  valandi,  ir  svetainėje  viešpatavo  tyla,  o  kalbai  pasibaigus,  žmonės  ilgai  ilgai  plojo  delnais“. 

„Jonai,  tu  per  greitai  eini.  Aš  nespėju  tau  dirvos  prirengti,“  –  sakė  Šliūpui  JAV  gimęs  kolega  Juozas  Adomaitis-Šernas.  Šie  žodžiai  buvo  pranašiški  –  Šliūpas  su  savo  švietimo  idėjomis  siekė  per  trumpą  laiką  pašalinti  šimtmečiais  užsitęsusį  tamsumą  ir  prietaringumą,  ir  lietuviams  viename  asmenyje  įkūnijo  tai,  ką  skirtingais  laikotarpiais  Vakarų  pasaulyje  įkūnijo  Dekartas,  Darvinas  ir  Nyčė  –  kiekvienas  savaip  skandalingas.  Lietuvos mylėtojų draugijoje (1885 m.), Lietuvių mokslo draugystėje (1889 m.) ir per kitas organizacijas Šliūpo skleistas revoliucingų idėjų kokteilis  lietuviams  buvo  per  stiprus,  ir  Šliūpas  turėjo  pergyventi  didelį  nusivylimą,  kai  jo  švietimo  darbas,  nesiderinęs  su  žmonių  konservatyvia  pasaulėžiūra,  žymiai  tautiečių  daliai  paliko  svetimas  ir  nepriimtinas. 

Didieji  jo  veiklos  ir  švietimo  darbo  priešai  buvo  kunigai,  turėję  įtakos  žmonėms  ir  jam  kenkę,  atsakydami  į  Šliūpo  ir  vadinamųjų  „šliūptarnių“  bei  „šliūpveršių“  puolimą,  ne  vieną  kartą  bandę jį nutildyti.  Šliūpas  visoje  savo  veikloje  matė  taip  bažnyčios  vadovų  nuteiktus  tautiečius  ir  dėl  to  kentėjo.  Jo  asmeninė  tragedija  glūdi  tame,  kad  jis  liko  nesuprastas.  1891 m. Šliūpas rašė J. Basanavičiui: „Kas  atsieina  manęs,  tai  –  teisybė  –  iš  pradžių  gal  buvau  per  karštas,  jaučiau  savyje  dvasią  apaštalo, pašvenčiau  dėl  lietuvystės  viską,  ką  turėjau,  –  žinoma,  laimės  jokios  iš  to  neturėdamas.  Ant  galų  galo  parėjo  kruša,  puolė  “Lietuviškasis  balsas”,  o  su  juo  aš  nugrimzdau  labai  giliai,  taip  giliai,  kad  ilgai  neatsitaisysiu  nuo  žaizdų  morališkų  bei  materialinių“.

“Kas  tau  svarbiau:  susirinkimas  ar  šeima?  Štai  vaikai  pusbasiai,  nuplyšę,  neužtenka  pinigų  net  pienui,  o  tu  ir  tegalvoji  apie  savo  laikraštį,  apie  susirinkimus,  apie  rietenas  su  kunigais  ir  naujalenkiais,“  –  taip  1889 m. įtikinti  Šliūpą  atsitraukti  nuo  lietuvybės  apaštalavimo  ir  susirūpinti  gyvenimo  sąlygomis  bandė  žmona  Liudvika.  Ji  taip  įpyko,  kad  spaustuvėje  nužėrė  nuo  stalo  Šliūpo  surinktą  eilinį  „Lietuviškojo  balso“  numerį,  apvertė  raidžių  kasas,  išbarstė  raides.  Šliūpas  šoko:  „Liuda,  Mamyte,  ar  tu  pagalvojai,  ką  padarei?  Šitiek  čia  mano  darbo  įdėta,  ir  tu  viską  sujaukei,  suardei!“  „Sujaukiau  ir  suardžiau!  Gal  dabar  tu  pasvarstysi  ne  kaip  tariamasis  lietuvybės  apaštalas,  bet  kaip  mano  vyras  ir  mudviejų  vaikų  tėvas!  Pasvarstysi  ir  paieškosi  priemonių  sudaryti  bent  pakenčiamą  gyvenimą“.  Šliūpas  kuriam  laikui  buvo  priverstas  sustabdyti  leidybos  veiklą  ir  įstojo  į  Merilendo  universitetą  studijuoti  medicinos:  „Likęs  be  vilčių  ir  be  atramos,  iš  paskutinių  pajėgų  griebiausi  baigti  medicinos  mokslą,  idant  iš  bėdos  išgelbėti  savo  šeimyną.”

Šliūpas,  1894  m.  baigęs  medicinos  mokslus  Merilendo  universitete,  Shenandoah,  Pensilvanijoje  įkūrė  lietuvių  mokyklą,  kurioje  mokytojavo  su  žmona,  tačiau  kunigai  jį  už  skelbiamas  pažiūras  padavė  į  teismą,  ir  prieš  Šliūpą  liudijo  net  trylika  lietuvių  kunigų.  Atvejis,  kai  Šliūpą  Amerikos  lietuviai  padavė  į  teismą,  rodo  žemą  mūsų  ateivių  lietuvių  kultūrinį  lygį,  jiems  su  tikėjimu  įkvėptą  priešiškumą tiems,  kuriems  jų  tikėjimas  ar  pažiūros  svetimos.  Šliūpas  teisme  atsisakė  prisiekti  biblija,  nes,  anot  jo,  biblija  buvo  tik  senovės  žydų  padavimai,  o  ne  šventas  raštas  –  tai  teisėjams  padarė  pasibaisėtiną  įspūdį. 

„Jie  pasisamdė  6  advokatus  ir  teisme  mėgino  mane  padaryti  anarchistu,  bedieviu,  bombininku,  caro  užmušėju  ir  visuomenei  kenksmingu  žmogumi,  ir  jau  skelbė  mane  keliems  metams  į  kalėjimą  uždarysią.  Bet  prisaikintųjų  teismo  nutarimas  buvo  „not  guilty“,  nors  liepta  užmokėti  2/3  bylos  išlaidų“  –  rašė  Šliūpas. 

Nors  po  šio  teismo  daugelis  tikinčiųjų  pamažu  pradėjo  labiau  toleruoti  kitaip  manančius,  nustojo  aršiai  kovoti  prieš  laisvamanius,  ėmė  gerbti  jų  pasaulėžiūrą  ir  teises,  šis  įvykis  taip  apkartino  jo  gyvenimą  Shenandoah,  kad  jis  nebenorėjo  ar  nebegalėjo  ten  pasilikti. Šliūpas, dabar jau diplomuotas gydytojas,  išvyko  į  Scrantoną,  kur  ir  gyveno  ilgiausią  laiką,  kol  buvo  apsistojęs  Amerikoje  –  ten  jis apsigyveno  žydų  rajone  šalia  fabriko,  kur  nebuvo  daktaro,  ir,  atsistojęs  ant  kojų,  toliau  rūpinosi  lietuvių  švietimo  darbu,  važinėdamas  po  Niujorką  ir  Pensilvanijos  lietuvių  kolonijas  su  paskaitomis.

Kandidatas  į  Kongresą  dr.  J.  Szlupas

Šiek  tiek  atitolęs  nuo  mažos  lietuvių  bendruomenės ir pradėjęs  sėkmingą  gydytojo  praktiką, Šliūpas pradėjo  rūpintis  ir  platesniais  –  socializmo  –  tikslais. Jis buvo  pirmasis  lietuvis,  kandidatavęs  į  JAV  kongresą  1896  m.  ir  1900  m.  Pensilvanijos  rinkiminėse  apygardose,  nors  ir  nepasiekęs  pergalės.  Šliūpas  suvaidino  svarbų  vaidmenį  ir  1897  m.  Pensilvanijos  anglies  streiko  metu,  kai  apie  penki  šimtai  streikuojančių  angliakasių  patraukė  į  Latimero  miestelį  raginti  čia  esančios  kasyklos  darbininkus  prisidėti  prie  streiko,  ir  policija  atidengė  į  juos  ugnį  –  buvo  nušautas  21  darbininkas,  tarp  jų  penki  lietuviai.  Šios  žudynės  sukėlė  didelį  lietuvių  darbininkų  pasipiktinimą.  Masiniame  darbininkų  mitinge  Scrantono  mieste  kalbėjo  J.  Šliūpas.  Papasakojęs  apie  Latimerio  skerdynes  karšta  ir  vaizdinga  kalba,  jis  paragino  darbininkus  organizuotis  ir  plačiau  susipažinti  su  socializmu.  Dar  didesnį  vaidmenį  Šliūpas  suvaidino  1902  m.  anglies  streiko  metu,  kurį  įsikišdamas  išsprendė  Teodoras  Ruzveltas. 

„Užtenka  dešimt  minučių  pasikalbėti  su  šachtos  operatoriumi,  besibaiminančiu  lietuvių  streikuotojų  atakos,  ir  neišvengiamai  bus  paminėtas  dr.  Šliūpo  vardas.  Šerifas  ar  šerifo  pavaduotojas  elgsis  taip  pat,  o  nedidukas  lietuvių  kunigas  purtys  galvą  ir  dūsaus  –  visa  tai  liudija,  kad  šis  tylus,  žemo  balso  daktaras  turi  neginčijamą  galią  tarp  savo  45  tūkstančių  tėvynainių  pustuzinyje  apygardų,  kur  įsikūrusi  jų  dauguma,“  –  apie  Šliūpą  rašė  „New  York  Herald  Tribune“  korespondentai.

Jonas Šliūpas ir Jonas Basanavičius. LEU nuotr.

Šliūpas  per  kitą  dešimtmetį  neatsitraukė  nuo  visuomeninių  lietuvybės  darbų:  inicijavo,  steigė  ir  dalyvavo  įvairių  lietuviškų  organizacijų  veikloje,  tačiau  aukščiausios tribūnos  jo  dar  tik  laukė.  1918  m.  Lietuvai  atkūrus  nepriklausomybę,  Šliūpas  parašė  tuometiniam  Amerikos  prezidentui  V.  Vilsonui  (Woodrow  Wilson)  memorandumą,  patardamas  buvusį  Rusijos  imperijos  vakarinį  pasienį  atskirti  ir  atiduoti  ten  gyvenančioms  tautoms.  1918  m.  rugpjūčio  23  d.  respublikonų  senatorius  H.  Lodžas  (Henry  Cabot  Lodge)  Amerikos  Senate  pasakė  kalbą,  kurioje  reikalavo,  kad  Rusijos  imperijos  buvusios  sienos  būtų  apsaugotos.  Ši  kalba  nebuvo  palanki  ne  tik  Lietuvos  ir  Latvijos,  bet  ir  kitų  Rytų  Europos  šalių  laisvės  siekiams,  tad  J.  Šliūpas  susipažino  su  senatoriumi  H.  Lodžu  ir  jam  išaiškino,  kad  tokiu  būdu  jis  prieštarauja  V.  Vilsono  paskelbtiems  tautų  apsisprendimo  principams,  ir  kad  Rusijos  imperijoje  gyvenančios  116  tautų  turi  atgauti  laisvę,  pasiūlydamas  jam  nesipriešinti  Lietuvos  ir  Latvijos  nepriklausomybei.  Senatorius  sutiko  su  šiomis  mintimis  ir  rugpjūčio  29  d.  į  Senato  protokolą  įtraukė  J.  Šliūpo  pasirašytą  memorandumą.  Jono  Šliūpo  dėka  Senato  memorandume  buvo  įrašytas  Lietuvos  ir  Baltijos  šalių  nepriklausomybės  siekis  žodžiais:  „Duokite  mums  nepriklausomybę  arba  laisvę!”  Prof.  J.  Jakštas  jį  taip  įvertino:  „Su  šiuo  memorandumu  Jonas  Šliūpas  buvo  pirmas  lietuvis,  įsiterpęs  į  Amerikos  Senatą  ir  iš  jo  tribūnos  per  rastą  tarpininką  iškėlęs  Lietuvos  nepriklausomybės  reikalą.“

Vėliau kartu su kitais lietuviais J. Šliūpas atstovavo Lietuvai JAV įkurtoje Vidurio Europos sąjungoje, vadovaujamoje būsimojo Čekoslovakijos prezidento Tomašo Garigos Masaryko, ir dalyvavo šiai organizacijai Filadelfijoje 1918 m. spalio 26 d. paskelbiant Bendrųjų tikslų deklaraciją, kartu su kitomis, pabrėžusią ir Lietuvos nepriklausomybės svarbą. Be to, Šliūpas  susisiekė  ir  su  buvusiu  JAV  prezidentu  Teodoru  Ruzveltu,  kuris 1918 m. rudenį Lietuvos  nepriklausomybės  siekį  priminė  savo  kalbos Niujorke metu.

Dvilypis  herojus

1919 m. rudenį Šliūpas,  nors  ir  1890  m.  gavęs  JAV  pilietybę,  grįžo  gyventi  į nepriklausomą Lietuvą,  ir  iki  savo  mirties  1944  m.  dar  daug  nuveikė  įvairiuose  amplua:  kaip  derybininkas  ir  diplomatas  Paryžiaus  taikos  konferencijoje, Didžiojoje  Britanijoje  ir  Latvijoje,  kaip  mokytojas,  dėstytojas  ir  verslininkas  Biržuose  ir  Šiauliuose,  kaip  Palangos  burmistras,  kaip  rašytojas  ir  publicistas,  ir  kaip  Lietuvos  garbės  pilietis,  tujinęs  Smetoną  ir  kvietęs  šį  pakeisti  autoritarizmą  ir  sušaukti  Seimą.  Šliūpo  veikla  ir  asmenybė  apima  per  daug  geografine  ir  istorine  prasme,  ir  viskam  aptarti  straipsnio  negana.  Tačiau  svarbiausia  turbūt  tai,  kad  Šliūpas  buvo  didžiulio  masto  Lietuvos  asmenybė  su  dvilypiu  Januso  veidu.  JAV  laikotarpiu  vienas  Šliūpo  veidas  buvo  nukreiptas  į  JAV  lietuvius,  o  kitas  į  senojo  krašto  lietuvius,  ir  ką  jis  berašė  ar  bekalbėjo  čionykščiams  lietuviams,  vis  paliesdavo  Lietuvą,  primindavo  jiems  jos  sunkią  padėtį  po  svetimu  jungu,  ragindavo  remti  Lietuvą  moraliai  ir  materialiai. 

Jonas Šliūpas su šeima ir giminaičiais Ragauskais prie savo namo Paangoje 1933 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Šliūpas  taip  pat  buvo  didelis  Lietuvos  patriotas,  dirbęs  dėl  tėvynės,  ir  kartu  radikalas  socialistas,  dirbęs  dėl  visų  žmonių,  ir  svajojęs  apie  naują  pasaulį,  kuriame  laisvė  išauštų  visiems,  nepriklausomai  nuo  tautos  ar  ekonominės  padėties.  Be  to,  idealas,  kuris  įkvėpė  jį  imtis  darbų,  dėl  kurių  jis  įgijo  amžiną  šlovę,  buvo  tos  pačios  kilmės,  kuri  jam  neleido  tylėti  situacijose,  kuriose  būtų  buvę  naudingiau  nereikšti  savo  nuomonės.  Būtent  šiuo  Januso  veidu  Jonas  Šliūpas  ir  išsiskiria  iš  Lietuvos  istorijos  asmenybių,  būtent  tuo  jis  yra  įdomus  ir  šiandien:  nepatogus,  prieštaringas,  bekompromisis,  drąsus,  netobulas,  neprisitaikėliškas  svajotojas. 

Ironiška,  kad  Šliūpui,  tiek  kovojusiam  ir  kentėjusiam  dėl  savo  pažiūrų,  padėjo  paprasčiausiai  laikas.  „Man  teko  kalbėti  1910  m.  Čikagos  Ermitaže,  organizacijai „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ švenčiant  savo  25  metų  jubiliejų,  turbūt,  daugiau  kaip  10000  klausytojų  akivaizdoje,  kas  jau  tuomet  rodė,  kiek  buvo  pakitėjusi  nuomonė  apie  gyvenimą  bei  visatą  per  pastaruosius  25  metus“. 

Šliūpas  galbūt  išreiškė  savo  paslėptą  džiaugsmą,  kad  tas  žmonių  nuomonės  pakitimas  –  tai  jo  paties  nepailstamo  darbo  vaisius.  „Kalbų  pasakęs  (ypačiai  Amerikoje)  ir  straipsnių  bei  knygelių  parašęs  esmi  daug.  Man  nerūpėjo  originalumas,  o  tik  rūpėjo  propaganda  –  aš  visuomet  jaučiausi  esąs  agitatorius  į  geresnę  lietuvių  tautos  ateitį,  – naujo  ar  ko  įstabaus  aš  neprasimaniau,  naudojausi  ne  vienur  bendros  minties  autoriais,  gal  kartais  nė  jų  vardų  nepaminėdamas  ar  tai  paskubos  dėlei,  ar  nė  nepamąstęs,  kad  taip  nedera.  Prie  klaidų  prisipažįstu.  Gaila,  kad  nebegaliu  savo  visų  raštų  perredaguoti“. 

Šliūpas  nebuvo  tobulas,  ir  pats  tai  pripažino,  tačiau  jį  galima  pateisinti.  Laikas,  vėliau  atsistojęs  Šliūpo  pusėn,  Šliūpo  veiklos  įkarštyje  veikė  prieš  jį.  Šliūpas  nežinojo,  kiek  laiko  turi,  o  padaryti  reikėjo  labai  daug,  ir  jis  jautė,  jog  laiko  mažai.  Tai,  kas  jo  buvo  daroma  tą  dieną,  turėjo  jau  būti  padaryta  vakar,  užvakar  ir  dar  anksčiau.  Reikėjo  parašyti  tiek  lietuviškų  knygų,  kiek  nebuvo  galima  parašyti  per  visą  tą  laiką,  kai  buvo  uždraustas  lietuviškas  raštas.  Reikėjo  apšviesti  lietuvius  per  trumpą  laiką  tiek,  kiek  laiko  jie  neturėjo  sąlygų  gauti  išsimokslinimo. 

Šliūpas  buvo  nevienareikšmiškai  vertinama  asmenybė  –  vienų  jis  buvo  keliamas  į  padanges,  o  kitų  jis  buvo  maišomas  su  purvais.  Ir  tiems  laikams,  ir  net  tarpukario  ir  pokario  Lietuvai  jis  buvo  kontraversiška  asmenybė.  Į  Ameriką  Šliūpo  pakviestas  A.  Burba  1889  m.  teigė:  “Pagyvenęs  Amerikoje  nors  porą  mėnesių,  jau  galiu  ir  apie  Jūsų  darbus  lietuvystės  ką  pasakyti.  Daug  sukėlėte  lietuvių  iš  miego.  Jeigu  Jūs  šiame  dalyke  dirbdamas  nebūtumėte  sąžinės  ir  tikėjimo  dalykų  kliudę,  šiądien  jau  būtumėte  neišpasakojamai  aukštai  stovėjęs  akyse  lietuvių;  o  dabar,  kur  nepradėsiu  apie  Jus  šnekėti,  gaunu  tuojau  bjaurų  atsakymą.  Kaip  ten  bebūtų,  Jūs  ant  amžių  turėsite  garbę  Lietuvos  rašliavoje.” 

Namas, kuriame nuo XX a. 4 deš. pradžios iki 1944 m. gyveno Palangos burmistras (1933-1940) Jonas Šliūpas. 1916-1917 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Jei  tik  Šliūpas  būtų  žinojęs,  kad  turės  daugiau  laiko,  gal  jis  ir  nebūtų  savo  veikloje  taip  lietęs  tikėjimo  dalykų.  Bet  tai  ne  tiek  svarbu,  nes  Šliūpas  bet  kokiu  atveju  turi  išskirtinę vietą Lietuvos istorijoje. Niekada neapsiribojęs Lietuva, išmaišęs daug šalių, suderinęs lietuviškumą ir pasaulietiškumą, ir visada aiškiai žinojęs savo kryptį, kur bebūtų. „Gyvenau  taip,  kaip  mokėjau  ir  galėjau,  visuomet  siekdamas  tam  tikro  idealo,“  –  sakė  Šliūpas,  ir  su  tokiu  paprastu  principu  jis  nugyveno  nepaprastą  gyvenimą.  Mums trūksta tokių asmenybių. Su 160-uoju gimtadieniu,  Jonai  Šliūpai!

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Taip pat skaitykite: