Interneto nuotr.

Jonas Augulis

Literatūra turi reikšmingos įtakos visuomenės raidai – ji formuoja civilizacijas, pakeičia politines sistemas ir „apnuogina“ neteisybę. Kaip jokia kita meno forma, literatūra mums suteikia galimybę įsigilinti į žmogiškąsias patirtis, platų emocinį ir jausminį būties spektrą, pažinti visuomenės vertybes ir ydas.

Nors prie žmonijos literatūros paveldo kūrimo prisidėjo milijonai rašytojų visame pasaulyje, tik saujelė išrinktųjų yra prisimenami dėl jų kūrybinio indėlio. Tai rašytojai, kurie savo laikotarpiu tapo „kartos balsu“ – jie ne tik paskleidė naujas literatūros formas ir kitu kampu pažvelgė į vyraujančias tradicijas, tačiau ir įstabiai atspindėjo visuomenės skausmus, vargus, norus, troškimus, bendražmogiškus išgyvenimus, žmogaus buvimą tarp žmonių.

Kviečiame susipažinti su keturiais garsiais rašytojais, kurių kūryba tapo nepavaldi laikui ir sukėlė perversmą Vakarų literatūroje.

Literatūros inovatorius ir dramaturgijos genijus Viljamas Šekspyras

Kokia gi būtų šiuolaikinė Vakarų literatūra be „Hamleto“, „Makbeto“, „Otelo“ ar „Romeo ir Džuljetos“? Prieš daugiau kaip 400 metų kūręs vienas žinomiausių visų laikų poetų ir dramaturgų, anglas Viljamas Šekspyras savo darbais ne tik sukėlė perversmą literatūroje, tačiau ir stipriai paveikė šiuolaikinę visuomenę. Galima drąsiai teigti, kad abejingų nepaliekantis ir neblėstančio aktualumo V.Šekspyro kūrybinis indėlis yra neišmatuojamas – Renesanso simboliu įvardijamo raštų įtaka Vakarų kultūrai ir filosofijai jaučiama iki šių dienų.

V.Šekspyras savo kūriniuose genialiai susiejo dramą su poezija, kas tuometinėje literatūroje ir dramaturgijoje buvo visiška naujiena. Laikui nepavaldžiuose jo darbuose analizuojamos universaliai bendražmogiškos temos – meilė, mirtis, ambicijos, valdžia, likimas, laisva valia ir daug kitų. Jis sustiprino ir apibrėžė to meto anglų kalbą, žmogiškuosius išgyvenimus įprasmindamas aukšto lygio retorine raiška, bei sukurdamas šimtus žodžių, kurie yra naudojami iki šiol.

V.Šekspyras peržengė tuometinės literatūros ribas ir transformavo europinį teatrą, savo pjesėmis praplėtęs suvokimą apie dramaturgijos galimybes, siužeto vystymą. Išrasdamas naujų dramos formų, jis transformavo ir Vakarų kultūrą apskritai – ikoniški V.Šekspyro pjesių siužetai atkurti nesuskaičiuojamą kiekį kartų ir įvairiomis formomis atsispindi skirtingų laikotarpių mene. V.Šekspyras yra labiausiai cituojamas rašytojas istorijoje, paveikęs ir įkvėpęs ne vienos kartos menininkus, mąstytojus bei kūrėjus visame pasaulyje.

Jaunimo kultūros ir „bytnikų kartos“ ikona sensacingasis Džeromas Deividas Selindžeris

2010 metais miręs amerikiečių rašytojas Džeromas Deividas Selindžeris (J.D.Selinger), savo kūrybinę veiklą pradėjęs XX a. 6 dešimtmetyje, iškart tapo jaunimo kultūros ikona. Savo kūryboje jis nagrinėjo susvetimėjimo, nekaltumo praradimo, izoliacijos dėl meilės trūkumo, mirties temas. Šiandien rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu „bytnikų kartos“ (pokario amerikiečių rašytojų, atmetusių materializmą ir siekusių gilesnio savęs bei pasaulio pažinimo, sąmonės išlaisvinimo, judėjimas) atstovų. 1951 metais pasirodęs jo pirmasis romanas „Rugiuose prie bedugnės“, reprezentuojantis vidinę žmogaus laisvę, maišto ir pasipriešinimo sistemai kultūrą, iki šių dienų žadina skaitytojų vaizduotę ir įkvepia atrasti save.

Neregėtos sėkmės sulaukęs romanas „Rugiuose prie bedugnės“ per kelis metus buvo parduotas kelių milijonų egzempliorių tiražu. Jis įprasmino tuo metu JAV populiarėjančios paauglystės, kaip naujos socialinės kategorijos, formavimąsi, bei autentiškai ir tikroviškai perteikė jaunimo kultūros įvaizdį. J.D.Selingeris kaip niekas kitas gebėjo užfiksuoti ir perteikti jaunimo kasdienybę, mąstymą, elgseną. „Rugiuose prie bedugnės“ tapo kolektyvinio kultūrinio judėjimo dalis, pranešusi apie jaunojo maištininko atėjimą į pokario visuomenę.

Įdomu tai, jog nors „Rugiuose prie bedugnės“ iki šių dienų išlieka vienu svarbiausiu kūrinių apie jauno žmogaus tapimo suaugusiuoju etapą, – romanas taip pat įėjo į literatūros istoriją kaip viena labiausiai cenzūruojamų knygų Amerikoje. Vos pasirodžius romanui, kritikai jį pasmerkė dėl vulgarios kalbos vartojimo, valdžios niekinimo, „asocialaus elgesio“ protegavimo. Nepaisant to, kad panašios kritikos knyga sulaukia ir šiandien, – kontraversiškoji „Rugiuose prie bedugnės“ išlieka garsiausiu ir ryškiausiu XX a. kūriniu apie jauno žmogaus brandos kelią. J.D.Salingerio knygą „Rugiuose prie bedugnės“ galite įsigyti vaga.lt el.parduotuvėje.

Vienas išradingiausių ir novatoriškiausių XX a. rašytojų Džeimsas Džoisas

Airių prozininkas ir poetas Džeimsas Džoisas (James Joyce) yra laikomas žymiausiu XX a. pirmosios pusės angliškai rašančiu literatūros veikėju. Savo kūriniuose daugiausiai jis analizavo socialinių klasių nelygybės, skurdo, sąmoningumo, religijos, nuodėmingumo ir santykio su kalte temas. Jo kūrybinis paveldas (apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ ir trys romanai) iš naujo apibrėžė šiuolaikinio romano formą ir įkvėpė daugybę rašytojų – nuo Samuelio Becketto, Williamo Faulknerio iki Johno Irvingo.

J.Joyce‘o kūryba įvardijama kaip viena intelektualiausių, giliausių ir sunkiausiai suprantamų. Jo tekstų kompleksiškumas ir kontekstualumas itin palankus interpretavimui iš skirtingų filosofinių, kultūrinių, socialinių perspektyvų. Tai viena priežasčių, kodėl rašytojo kūriniai tampa įvairių diskusijų objektu, o jų aktualumas neblėsta iki šių dienų.

Literatūros kritikai teigia, kad J.Joyce‘as transformavo vyravusį supratimą apie literatūrinį romaną, atsisakydamas įprastinės pasakojimo formos ir genialiai „žaisdamas“ su kalba. Jis ne tik naudojo sąmonės srauto metodą (kuris buvo itin populiarus tarp jo amžininkų), koncentravosi į vidinio dialogo svarbą, tačiau ir įtraukė sudėtingų simbolinių paralelių, sugalvojo naujų žodžių, kalambūrų, aliuzijų. Ne veltui J.Joyce‘as yra vadinamas išradingiausiu XX a. modernistinės literatūros rašytoju – jo kūryba paliko svarbią žymę literatūros istorijoje dėl novatoriškai perteiktų pasakojimų, eksperimentavimo su teksto stiliumi ir struktūra, žanrinėmis formomis bei labai subjektyvaus rašymo stiliaus.

Apgaulingo paprastumo meistras, „prarastosios kartos“ šauklys E.Hemingvėjus

Ernestas Hemingvėjus yra įvardijamas kaip vienas svarbiausių rašytojų Amerikos istorijoje, sukėlusiu perversmą XX a. pradžios literatūros pasaulyje. Garsiojo romanisto ir novelisto įtaka išlieka iki šių dienų – daugelis šiuolaikinių rašytojų E.Hemingvėjaus rašymo stilių ir kūrybą laiko vienu svarbiausiu literatūriniu įkvėpimu.

E.Hemingvėjus didžiąja gyvenimo dalį tarnavo kariuomenėje, dažnai vartodavo alkoholį – šios charakteristikos atsispindėjo ir jo kūrinių personažuose. Rašytojo prozai būdingas minimalistinis, tiesioginis pasakojimo būdas (kuriam įtakos turėjo rašytojo patirtis dirbant žurnalistu) kuria apgaulingo paprastumo įspūdį, kadangi joje – gausu neišsakytų poteksčių. E.Hemingvėjus savo tekstuose daugiausiai dėmesio skirdavo paviršiniams elementams, aiškiai neaptardamas pagrindinių temų, tokiu būdu suteikdamas skaitytojui galimybę pačiam pažinti „genialumą paprastume“.

E.Hemingvėjus koncentravosi į mirties, vyriškumo, herojiško fatalizmo ir nusivylimo temas, gamtos ir jos simbolikos perteikimą. Jis vaizdavo pokario žmogų – nusivylusį, beprasmį, abejingą. Dažnai yra teigiama, kad joks kitas rašytojas nesugebėjo taip genialiai perteikti „prarastosios kartos“ išgyvenimų ir mąstymo, kaip E.Hemingvėjus. Rašytojo talentas 1954 metais buvo įvertintas ir prestižine Nobelio literatūros premija, kuri buvo skirta už apysaką „Senis ir jūra“.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Taip pat skaitykite: