Šventieji – ne iškilmingas panteonas, o liudijimas, kad taip įmanoma gyventi, ir kvietimas rinktis tokį gyvenimą

50

T.Viluckas: „Garbinimas yra skiriamas tik vienam Dievui, o šventieji yra žmonės, bet ne dievybės, kurios gali išprašyti iš Dievo to, ko jis nenorėtų žmogui duoti“.

Tomas Viluckas

Septintojo amžiaus pradžia, – tuo metu krikščionybė jau buvo įsigalėjusi visoje Romos imperijoje, o pagonių šventyklos buvo paverstos bažnyčiomis arba nunykusios. Bizantijos imperatorius Fokas, rodydamas savo palankumą Romai, padovanojo popiežiui Bonifacui IV Panteoną – įspūdingą pagonišką šventovę, buvusios romėnų didybės simbolį. Kaip teigė istorikas Cassius Dio, „panteonas“ reiškia „skirtas visiems dievams“ ir pastatas taip pavadintas dėl to, kad jo skliautai primena dangų.

609 m. gegužės 13  d. popiežius Bonifacas IV šią pagonišką šventovę pašventino ir paskyrė Dievo Motinos ir šventųjų kankinių garbei (lot. Santa Maria ad Martires).  Vietoje pagoniškų dievybių buvo įrengti altoriai šventųjų garbei, o joje nuo to laiko kasmet pradėta švęsti Visų kankinių, o vėliau – Visų Šventųjų diena.
VIII a. viduryje popiežius Grigalius III lapkričio 1 d. visų šventųjų garbei pašventino vieną iš Šv. Petro bazilikos koplyčių ir dėl šio įvykio perkėlė Visų Šventųjų dienos minėjimą į lapkričio 1 dieną.
835 m. popiežiaus Grigalius IV iniciatyva ši iškilmė pradėta švęsti visoje Bažnyčioje, o Karolis Didysis įsakė ją švęsti visoje Frankų imperijoje.
Vis dėlto šventųjų gerbimas siekia pirmuosius mūsų eros amžius. Martirologijos (pirmieji kankinystės aprašymai) patvirtina, kad ankstyvoji krikščionybė praktikuodavo ypatingą kultą, skirtą kankiniams pagerbti.
Kankinystės metinių dieną, kuri lotyniškai buvo vadinama dies natalis (gimimas dangui), tikintieji susirinkdavo prie kankinio kapo ir jam bei kitiems kankiniams atminti švęsdavo liturgiją, o vėliau ant kankinių kapų buvo statomos bažnyčios ir didingos bazilikos.
„Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“, – tokiais žodžiais  apaštalas Petras drąsino pirmuosius krikščionis (1 Pt 3, 14). 
Jis teigė, kad, jei jau tenka kentėti dėl Kristaus, tai šiomis kančiomis tebūna šlovinamas Kristaus  bei krikščionio vardas. Krikščioniškas gyvenimas ir elgesys turi būti geriausias įrodymas, kad krikščionis nenusipelnė kentėjimų, o jo santykis su šiomis kančiomis turi parodyti žmonėms, kas jis yra.
Todėl pirmiesiems krikščionims persekiojimas – tai kelias į šlovę, nes jie buvo įsitikinę, kad Jėzus Kristus neliks skolingas savo žmonėms – jo džiaugsmas ir garbės vainikas laukia visų, kurie lieka ištikimi jam.
Per amžius šventųjų kultas patyrė didelę raidą ir pokyčius. Peržvelgus krikščionybės istoriją, galima aptikti visko – nuo magiško požiūrio į šventųjų užtarimą bei relikvijas iki kaltinimų stabmeldybe tiems, kurie šventųjų gyvenimuose randa įkvėpimo gyventi krikščioniškai.
Būtent krikščioniško gyvenimo liudijimas, o ne siekis paversti šventuosius pamaldumo objektais, yra šventųjų kulto esmė. Jie skatina ir drąsina tikinčiuosius, net esant nepalankioms sąlygoms, sekti paskui Kristų.
Suvokti šventųjų kultą įmanu tik žinant, kad teologija aiškiai skiria dvi tikinčiojo nuostatas – garbinimą (lot. adoratio, gr. latreia) ir gerbimą, pagarbą (lot. veneratio, gr. douleia). Beje, čia daug painiavos sukelia lietuvių kalbos, kurioje nėra senųjų kalbų žodžių veneratio ir douleia atitikmenų, tradicija.
Garbinimas yra skiriamas tik vienam Dievui, o šventieji yra žmonės, bet ne dievybės, kurios gali išprašyti iš Dievo to, ko jis nenorėtų žmogui duoti.
Tad šventųjų garbinimas niekada nebuvo, nei kada nors bus oficialaus krikščionių mokymo ir maldingumo dalis.
Tačiau krikščionys šventuosius gerbia (venerare). Paprastai viešai gerbiame asmenį už jo nuopelnus ir pasiekimus. Olimpinės žaidynės yra puikus tokio gerbimo kulto pavyzdys. Olimpinis aukso medalis atletui yra jo meistriškumo pagerbimas. Giriame olimpinius čempionus, įvairiais būdais įamžiname jų vardus ir puošiame juos vainikais, medaliais. Normaliam žmogui į galvą nešautų manyti, kad juos garbiname kaip Dievą.
Tuos pačius principus galime pritaikyti ir šventųjų kultui. Šventuosius danguje gerbiame, nes jie gyveno panašų į Jėzaus Kristaus gyvenimą. Šventieji yra tarsi Dievo čempionai.
Ne veltui apaštalas Paulius būtent varžybų dalyvius, kurie gyvena valingai „norėdami gauti vystantį vainiką“ (1 Kor 9, 25), pateikiami krikščionims kaip pavyzdys siekiant amžinos šlovės.
Bažnyčios liturgijoje reiškiama pagarba šventajam nesibaigia tik ties jo asmeniu, bet pasiekia Dievą. Pavyzdžiui, aikčiodami dėl gražaus meno kūrinio, iš tikrųjų pagerbiame jį sukūrusį menininką. Vien iš Dievo malonės šventieji pasiekė šventumo aukštumas, tad tam tikra prasme jie yra dieviškojo meno kūriniai. Todėl Bažnyčia nieko neatima iš Dievo šlovės ir garbės, kai pagerbia tuos, kurie atspindi jo meilę.
Kai kurie Bažnyčios sūnūs ir dukros yra ypač išskiriami, iškilmingai paskelbiami šventaisiais, ir mums gali susidaryti vaizdas, kad šventųjų ne tiek jau daug. Tačiau nepamirškime, kad Apreiškimo knygoje skaitome, jog dangaus Jeruzalėje bus „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“ (Apr 7, 9). Dangus nustebins mus išgelbėtojų skaičiumi!
Kiekvienas šventasis yra neįkainojama Dievo dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Todėl šv. popiežius Jonas Paulius II mėgdavo kartoti, kad šiuolaikinio pasaulio krizė yra šventųjų stygius. Kai jų trūksta, kažko esmingai trūksta ir mums.
Šiam pasauliui, kuris yra apsėstas sėkmės ir komforto siekimo, šventieji yra tikras akibrokštas, bet jie – tarsi Žemės druska, be kurios žmonijos istorija būtų prėska. Tai gerai suprato tas pats šv. popiežius Jonas Paulius II, paskelbęs šventaisiais per 480 asmenų, daugiau už bet kokį pontifiką nuo 1860 m. iki šių laikų.
Šventieji lieka susieti su savo laikotarpio kultūrinėmis ir socialinėmis sąlygomis, jie yra savo epochos sūnūs bei dukros, tačiau šventumas, kuriuo juos apdovanoja Šventasis Dievas, peržengia amžių ir erdvės ribas. Jis užkalbina visų kartų ir laikų žmones bei tampa jiems įkvėpimu būti šventiems.
Visų Šventųjų iškilmė, kurios metu pagerbiame visus danguje esančius, primena, kad „Šventumo, krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės, esmė ne nepaprasti darbai, bet susivienijimas su Kristumi, gyvenant jo slėpiniais, persiimant jo nuostatomis, mintimis, elgsena“ (Popiežius Benediktas XVI). Šventieji yra ne iškilmingas panteonas, o liudijimas, kad taip įmanoma gyventi, ir kvietimas rinktis tokį gyvenimą.


Visų Šventųjų ir Vėlinių (maldų už mirusiuosius dienų) pamaldų tvarka Palangos bažnyčioje

Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų iškilmė
Šv. Mišios aukojamos – 8, 10 ir 12 val.
16 val. mūsų miesto kapinėse atliksime gedulingą procesiją melsdamiesi už mirusiuosius.
Po procesijos, tikintiesiems paprašius, kunigai pašventins naujai pastatytus paminklus.
18 val. bažnyčioje aukojamos Vėlinių šv. Mišios už mirusiuosius.
Po mišių bažnyčioje bus einama procesija prisimenant visus mirusiuosius.

Lapkričio 2 d. – Vėlinės
Šv. Mišios aukojamos – 8, 10, 12 ir 18 val. Po sumos bus giedami „Žemaitijos kalnai“.

Vėlinių oktava (lapkričio 1-8 d.)
Kasdien 18 val. bus aukojamos šv. Mišios sudėtinėmis tikinčiųjų intencijomis už mirusiuosius.
Po šv. Mišių bažnyčioje eisime gedulinę procesiją.
Tikintieji gali pelnyti mirusiesiems visuotinius atlaidus priimdami Komuniją; sukalbėdami „Tėve mūsų“ ir „Tikiu“ bei aplankydami kapines.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia