Julia Žislina

Italija šiomis dienomis išgyvena kolapsą: šalis, tapusi koronaviruso pandemijos epicentru Europoje, skaičiuoja tūkstančius ne tik užsikrėtimų, bet ir mirčių atvejų. Iki šeštadienio, t.y. vakar, vakaro nuo koronaviruso šioje šalyje mirė 4,825 tūkst. žmonių, o užsikrėtusiųjų padaugėjo iki 53,578 tūkstančio.

„Vakarinė Palanga“ savo skaitytojams parengė Irini Tichonovos – Borsato, kuri gyvena Italijoje ir dirba klinikine psichologe bei mokslo žurnaliste, pasakojimą, kaip vystėsi įvykiai pastaruoju metu Lombardijoje (šiaurės Italija). Irini mano, kad viskas galėjo būti visiškai kitaip, jeigu italai būtų iš pat pradžių rimtai pažiūrėję į situaciją.

acaiberry

Publikuojame I.Tichonovos pasakojimą.

„Tai galima kontroliuoti“

Irini Tichonova – Borsato gyvena Italijoje ir dirba klinikine psichologe bei mokslo žurnaliste. Asmeninio archyvo nuotr.

Kovo 11 d. Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė koronaviruso infekcijos pandemiją. Kinijoje epidemija jau mažėja: kovo 19 d. Hubėjaus provincijoje pirmą kartą nebuvo užregistruota nė vieno naujo ligos atvejo. Tačiau dabar epidemijos epicentru tapo Europa, visų pirma – Italija.

Kai buvo aptikti pirmieji atvejai, mes su vyru ruošėmės atostogoms: sudarinėjome maršrutą po Sumatrą, žiūrėjome, kaip nukeliausim iki Javos iš Bali salos. Bilietai, daiktai – viskas surinkta, pacientų priėmimai nukelti (mano vyras yra gydytojas), darbai padaryti. Iki atostogų liko savaitė. Darbiniuose medikų pokalbių forumuose internete buvo ramu. Kartais kažkas vis trolindavo ypač atsargius kolegas. Dažniausiai skambėjo: „Chebra, tai gi paprastas gripas, tik nepradėkit dabar“, „Mes visi mirsim nuo ligų“, „Seni žmonės rizikos zonoje, bet tai galima kontroliuoti“, „Nustokit kalbėti apie Kiniją, ten pas juos viskas kitaip“.

Net medikų internetiniuose pokalbių forumuose dažniausiai skambėjo: „Chebra, tai gi paprastas gripas, tik nepradėkit dabar“, „Mes visi mirsim nuo ligų“, „Seni žmonės rizikos zonoje, bet tai galima kontroliuoti“, „Nustokit kalbėti apie Kiniją, ten pas juos viskas kitaip“. AP nuotr.

Tuo metu pas mane svečiavosi mano kursiokas iš Maskvos universiteto – jis, pasirodo, buvo pats įžvalgiausias. Vieną dieną jis pasidalijo savo jauduliu dėl situacijos ir naujienomis apie galimą sienų su Austriją uždayrmą. Tai buvo vasario 23 d., jau visą savaitę visi aptarinėjo virusą, bet, kaip minėjau, nerimtai. O po to prasidėjo keisti dalykai.

Iš parduotuvių pradėjo dingti produktai ir valikliai su chloru. Per porą dienų iš vaistinių dingo kaukės. Žmonės pradėjo važinėti maisto į kitus rajonus, miestus, užsakinėti jį internetu. Kai kur prasidėjo kinų parduotuvių, restoranų pogromai. Pamačius azijietiškos išvaizdos žmogų, dažnas demonstratyviai pereidavo į kitą gatvės pusę. Tai buvo socialinė isterija.

Ironiška, pirmasis pacientas su patvirtintu koronavirusu Pavijoje buvo 38 metų vyras, kuris niekada nėra buvęs Kinijoje. Niekas nepagalvojo apie tai, kiek žmonių jis galėjo užkrėsti, laukdamas pagalbos priėmimo skyriuje. Ir kiek žmonių dar užkrės medikai, kurie padėjo jam ir jo besilaukiančiai žmonai.

Prasidėjus karantinui gatvėse niekas nesikeitė. Žmonės vis dar slidinėjo, susitikdavo parkuose, rengdavo vakarėlius ir pobūvius kavinėse. The Wall Street Journal ir AP/ L.Bruno (apačioje) nuotr.

Kita panikos dalis tapo pavojaus neigimas. Karantinui buvo uždarytos mokyklos, universitetai, muziejai, sporto salės. Bet gatvėse niekas nesikeitė. Žmonės vis dar slidinėjo, susitikdavo parkuose, rengdavo vakarėlius ir pobūvius kavinėse. Rašydavo socialiniuose tinkluose: „Velniop tą virusą! Neatšaukite gyvenimo!“

Vis dažniau pasirodydavo sąmokslo teorijos: „Ar kas nors tiki tuo virusu? Ar jūs esat matę nors vieną mirusįjį?“ Ir žmonės atsakydavo: „Ne, visa tai tik NATO pratybos“, „Mus apgaudinėja, nes italai visi tinginiai ir nori atostogų“, „Ne, miršta tik senoliai, bet jie numirtų vis tiek, jau užkniso su tuo savo virusu“, „Kiekvieną dieną avarijose žūsta žmonės, nebejuokinkit su savo virusu“, „O štai mano uošvio kaimynė pažįsta gydytoją, kuris jai sakė, kad tai tik peršalimas ir žmonės be reikalo isterikuoja“.

„Ar jūs esat matę nors vieną mirusįjį?“ Ir žmonės atsakydavo: „Ne, visa tai tik NATO pratybos“

Ir kol visi galvojo, kad viruso reikia bijoti tik 80-mečiams ir aktyviai pažeidinėjo karantino reikalavimus, virusas susidraugavo su jaunais ir aktyviais. Po savaitės ligoninės buvo prikimštos 20-50-mečių. Ir tai buvo kolapso pradžia.

Karantinuota šalis

Milano gatvėse karantino nepaisančius žmones tramdo ir kariuomenė. AP nuotr.

Kovo 10 – osios naktį Italijos Ministras Pirmininkas Giuseppe Conte pasirašė dekretą, kuriuo buvo apribojimas gyventoju judėjimas Lombardijoje ir dar 14 provicijų. Po dienos Vyriausybės interneto svetainėje pasirodė atnaujinimas: Italijoje nebebuvo raudonų (karantino – red. pastaba) zonų, visoje šalyje buvo paskelbtas karantinas. Jokių vestuvių ar laidotuvių, uždarytos visos įstaigos, kurias tik buvo galima uždaryti, išeiti iš namų galima tik tam, kad nusipirktum maisto, pavedžiotum šunį, nueitum pas gydytoją, į vaistinę ar į darbą, turint specialų leidimą. Taisyklių nesilaikymas, išėjimas iš namų be pažymos apie sveikatos būklę užtraukia nebe administracinę, o baudžiamąją atsakomybę ir piniginę baudą.

Visi aktyviai pažaidinėjo karantino reikalavimus, o tada virusas susidraugavo su jaunais ir aktyviais

Prieš keletą dienų iki Lombardijos dekreto pasirašymo projektas buvo jau žurnalistų rankose, ir šie paleido tekstą į socialinius tinklus ir net neįtarė, kokią didžiulę Pandoros dėžę jie atidarė. Naktį iš kovo 9 -osios į 10-aja tiesiog neįmanoma buvo išvykti traukiniu iš Milano, pavyzdžiui, į Genują, jeigu ten gyveni, arba į Romą – darbo reikalais. Traukinai buvo prikimšti žmonių, autostrados – mašinų. Žmonės bėgo iš uždaromo regiono į pietus, kas tik galėjo – iš šalies. Visa šalis bėgo kaip iš namų arešto, nesuprasdama, kad su savimi jie veža virusą.

Gydytojų, kurie maldavo likti namuose, pasirodžius pirmiems ligos požymiams, saviizoliuotis ir laukti medikų, žodžių nepaisymas, nenoras kentėti nepatogumus dėl „valdžios kaprizų“, socialinių tinklų su daugybe netikrų naujienų įtaka privedė prie to, kad kiekvienas elgėsi taip, kaip jam atrodė teisingai.

Kokias klaidas mes padarėme?

Klaida Nr. 1. Pavojus nebuvo tinkamai įvertintas ir identifikuotas, nebuvo izoliuoti ligoniai, neinformuoti gyventojai, regionai nebuvo uždaryti karantinui nedelsiant, nelaukiant, kad tragedija taps nacionalinė. Kai šalyje paskelbė karantiną, buvo jau per vėlu. Ir žmonės vis tiek migravo, vaikščiojo, išvažiavo. Kas žino, kiek kitų žmonių jie spėjo užkrėsti?

Klaida Nr. 2. Medikų saugumo ignoravimas. Būtent juos reikėjo maksimaliai apsaugoti: išduoti drabužius, kaukes, akinius, antiseptikus. Apmokyti teisingai apsirengti, teisingai nusirengti po pamainos, teisingai nusiimti kaukę, teisingai ja atsikratyti. Visi gydytojai privalo turėti galimybę pasidaryti koronaviruso tyrimus. Tai brangu, bet būtina.

Teigiama, jog viena iš lemtingai tragiškų Italijos klaidų – medikų saugumo ignoravimas. Būtent juos reikėjo maksimaliai apsaugoti: išduoti drabužius, kaukes, akinius, antiseptikus. Italijos spaudos nuotr.

Klaida Nr. 3. Laiku neparengtos ligoninės, kur galima izoliuoti ir gydyti visus ligonius su COVID-19, kaip tai buvo padaryta Kinijoje. Visi puikiai supranta, kad, kai ligoninėje pasirodo pirmasis ligonis su koronaviruso infekcija, likusieji pacientai iškart tampa potencialiai užkrėstais. Visi ligoniai su koronavirusu turi būti sukoncentruoti vienoje vietoje. Tai reiškia, kad reanimacija ligoniams su COVID – atskira salė. Gimdyvės su COVID – atskirai nuo kitų.

Klaida Nr. 4. Gydytojų pateikta informacija buvo ignoruojama. Pastaruoju metu vietų skaičius intensyvios terapijos palatose buvo mažinamas, o medicinos sistemos finansavimas buvo karpomas. Palyginti su kaimynine Vokietija, Italijoje vietų reanimacijoje buvo keliskart mažiau. Medikai seniai kalbėjo, kad, jeigu taip bus ir toliau, sistema žlugs. Dabar vietų reanimacijoje skaičių padidino 65 proc., bet kol tai buvo daroma didžiulėmis savanorių ir personalo pastangomis, ligonius patalpindavo koridoriuose, nes palatos buvo perpildytos. Šalia koronaviruso, yra dar insultų, autoavarijų, onkologinių operacijų. Ir, kaip suprantate, pacientas su koronavirusu negali būti paguldytas šalia onkologinio ligonio.

Jeigu viskas bus blogai, bus kaltas ir medikas, kuris nusprendė gelbėti ne jūsų tėvą, o kitą pacientą, kuris greičiausiai pasveiks. news.sky.com nuotr.

Dabar oficialūs ligoninių atstovai pradėjo daug atsargiau bendrauti su žurnalistais, kad nesukeltų panikos ir nebūtų linčiuojami. Medikai dalindavosi savo skausmu, pasakodami, kad vietų nėra ir tenka rinktis, ką gydyti, pasirenkant tuos, kas turi daugiau šansų išgyventi. Žinoma, gydytojai nė neįtarė, kaip jiems tai atsilieps. Įsivaizduokite save žmogaus vietoje, kurio pagyvenę tėvas ar motina atsidurė ligoninėje su koronavirusu. Jeigu viskas bus blogai, bus kaltas ir medikas, kuris nusprendė gelbėti ne jūsų tėvą, o kitą pacientą, kuris greičiausiai pasveiks.

Klaida Nr. 5. Atsiskyrimas ir egoizmas. Kaip keistai tai beatrodytų, norint nugalėti pandemiją, reikia pamilti artimą ir dėl jo atsisakyti apsilankymų restoranuose, futbolo varžybose, patirti nuostolių, pervedus darbuotojus dirbti nuotoliniu būdu. O blogeriai ir žurnalistai turi atsakyti už informaciją, kurią jie pateikia savo žiūrovams ir skaitytojams. Italai iki šiol tai sunkiai supranta.

Kaip kovoti su nerimu pandemijos metu: keletas patarimų

Visi turime bendrą baimę: pritrūks jėgų ištverti pandemiją. Mes stengiamės išgelbėti save ir savo artimuosius, darome keistus dalykus, nekontroliuojame savęs ir, be abejo, norime kuo daugiau sužinoti.

Fotogramma / M.Maule nuotr.

Baimė dar sustiprėja dėl vadinamosios „infodemijos“ – virusinių ir greitai platinamų naujienų, pusiau naujienų, pusiau tiesos ar net visiško melo. Tai gali suskaldyti žmones, nuteikti juos vieną prieš kitą, paskatinti nerimo mintis ar patologijas. Siūlyčiau septynias priemones, kaip kovoti su antruoju pandemijos „veidu“:

  1. Pasirūpinkite savimi, susikurkite maksimaliai komfortišką ir saugią erdvę savo namuose. Jeigu jus tai nuramins – nusipirkite maisto atsargų, sudarykite veiklų planą artimiausioms dviem savaitėms, suvokite, kad gyvenimas tęsiasi, o karantinas ir epidemija – tai nėra karas, niekas nebombarduoja jūsų miesto.
  2. Skaitykite tik oficialius sveikatos apsaugos institucijų pranešimus ir patikimą žiniasklaidą. Adekvatus informuotumas numalšina nerimą.
  3. Pripažinkite, kad „baisūs“ dalykai egzistuoja. Tačiau tai nereiškia, kad viskas bus blogai. Skirkite tam tikrą laiką naujienoms skaityti ir problemai aptarti. Visą kitą laiką užsiimkite savo gyvenimu. Jūsų gyvenimas – ne koronavirusas.
  4. Venkite priimti sprendimus, kol nepraeis panikos priepuolis.
  5. Neužsiciklinkit ant informacijos iš socialinių tinklų ar interneto, ypač jeigu ji perduodama tik virtualių „draugų“, kurie tarpusavyje nepažįstami.
  6. Atsiradus simptomams, kreipkites į gydytoją, neprašykite patarimų forumuose ir socialiniuose tinkluose.
  7. Esant panikos atakoms, nekontroliuojamam nerimui, apatijai, kreipkites į psichologą.

Parengta pagal media.nenaprasno.ru

Publikacijos viršelis:

Visoje šalyje šimtų tūkstančių namų languose kabo Italijos vėliavos – kaip vilties ir solidarumo ženklas. O dar tai reiškia „Mes gyvi!“. Šioje nuotraukoje sudėti skirtingų namų iš skirtingų Italijos miestų langų atvaizdai. Italijos ekonomikos, prekybos ir kultūros rėmimo tarnybos nuotr.


PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia